Kitados,
O tai buvo dar taip neseniai,
Ant liūgnų nuo kupsto
Ant kupsto lekiojant,
Akivarų akys, pajuodęs vanduo
Grasino, bet žvalgėsi miško šaly
Nesvetimas pelkei nei dangui, ir tu
Daireis atspindėtų aukštų debesų.
Tik daug kam krešėta kraujų ausyse.
Kasti apkasai – kasta duobės miške
Giedojimui mūsų aušros nekaltam.
Efyre, antenų šnabždų suveltam,
Fanatikės bastosi bangos, nesyk
Supainioja skiautes šventų teiginių...
Gal siaurą tik pjūvį jų skvarbęs giliai,
Kur rėžė viksva, o šalia pašaliai
Keisčiausių daiktų...
Skiauteles, tik klausyk,
Nuo savo jaunystės parėdų agnių
Kažkur amžinųjų šilų vidury
Apklotui dygsniuoja senikė kantri.
Ak jūs, naujųjų laikų vaikai!
Akių tvenkiniai, rudeniniai ūkai.
Kaip gluosniai palinksta vaizdai amžini,
O riba raiba sumaištis ten vilny.
Tik aižėjant ledui, žaliai ar blaivai
Upokšnis tau švysteli saulę kreivai.
Statai iš šešėlio tada vandeny,
Putojančio laiko krante gyveni –
Kaip graikas, šventyklą baltutę rausvoj
Prieš mėlius ir gylius iškėlęs kalvoj.
Istorinių įvykių sumaištyje ir išgyvenimuose skendėję - užsupo, užliūliavo ir nusinešė lyriškai išsakytose mintyse vaizdai, atrodo tokioje netolimoje praeityje skendėję kraujo klanuose - į šiandieną :
,,...Kaip gluosniai palinksta vaizdai amžini,
O riba raiba sumaištis ten vilny.
Ti...."
Nuostabi, tarsi iš dangaus nukritęs šviesulys - baladė, apšvietusi praeities takus...
Nauja? Potas nemato, kas parašyta... prieš gerokai jau laiko nematydavo Tictac, bet dabar jo jau kitos bėdos. O Potas:
„ Upokšnis tau švysteli saulę kreivai.
Statai iš šešėlio tada vandeny,
už šas eilutes 3+
ne daugiau nes kitos eilutės šias bando paslėpti“ ?.. Ir nebeperskaito Potas tų eilučių, kurios ne slėpti bando, o be bandymų tiesiog išryškina ir įtvirtina visų kitų eilučių prasmę, sąryšius:
Putojančio laiko krante gyveni –
Kaip graikas, šventyklą baltutę rausvoj
Prieš mėlius ir gylius iškėlęs kalvoj.
Perskaitytų, sužinotų apie ką gi čia? – Puikios, o netvarios jaunystės svajos liks tik šešėliais? Tai jau ne! TU tvirtame laiko krante apsigyveni ir kuri – kaip graikai, ne vien dievų ir herojų prikūrę, bet palikę puikiausių darbų visai žmonijos kultūrai.
Taigi, – v i s a s eilėraščio eilutes apšviečia ir jungia šitos, nperskaitytos: nei senikei neverta išmesti prisiminimus, nei TAU – miškų ir pelkių bandymo laikmetį... Taip ir vos paminėti daiktai. Neperskaičius ir vertinimai pakimba patiko – nepatiko algoritme, ir tai gerai – geriau, negu aiškinti nesupratus.
Apskritai, šis eilėraštis tiesiog gražus – siela ir kūnu, – ir žvilgsniu permetus, ir išties perskaičius.
Štai ir esė, smulkiu klausimėliu.