Kelionė po Savęsp (10)

Ar eisi už many, bernužėlio

  – Darbas yra darbas. Tai didesnė  išmintis negu, tarkim, knyga.  Ką gi, dėkui, vežėjau už malonų  pasimatymą. Tačiau dar labiau, žinoma, dėkui  Vidiniui. Jeigu ne jis, ko gero, Bladukas nebūtų...  atsiprašau, Vaidinimas nebūtų čia atsiradęs.
  – Judu pažįstamai? – savaime pasiklausė
  – Šiek tiek, šiek tiek. Susitinkame svarbesniems  reikalams aptarti. Prašė pasakyti, kad karieta jo  nelauktų. Į pirmą kelionę jis neišvažiuos. Bet, sakė, kai aprims karietos išleistuvių į kelionę šurmulys, pats asmeniškai apie  tokio  apsisprendimo priežastį painformuos. Taip ir tarė: Pats.  Asmeniškai.
– Jau žinau. Tarė jau..
– Ką? Jau aprimo šurmulys? Ne! ne! Negali būti, kad... – sukruto kaip gyvsidabris Vaidinimas ir, įsiklausęs, atrodytų, minutėlei į visą pasaulį, jau atliegusiu balsu: – Girdi? Tai ji, sėlė, Irena  Sėliukaitė, – pasakė Bladukas Vaidinimas. Paskui  dar, bet  jau iš kitos operos: – Užmišau pasisveikinti, nėra laiko atsisveikinti, – ir dingo, palikęs mane klausytis ir girdėti: 

Irena Sėliukaitė
  Visa Lietuva – ir ne tik Lietuva – senosios mūsų istorinės žemės slapia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandien galbūt sklinda tiktai biolaukais, energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tarytum ir stipresni nuo jų nulipę. Kiek dar nepažintų, nežinomų likimų netgi XX amžiaus tragedijų pažymėtų žmonių. Ir todėl nepaprastai jautriai  per šią žemę eiti reikia, įsiklausyti į kiekvieną krustelėjimą, prikelti tai, ką dar šiandien atmintis gali padaryti. Daugybė tokių vietų, kad net  nejaučiame, kad ant kapo stovime,
  – girdėjau ir  džiaugiausi, atsimindamas Ireną iš ankstesnio laiko, bet... Ėgi, ir vėl girdžiu, kad kažkas, it savo kailyje netilpdamas, atsidaužia. O netrukus jau kone kaip į  ausį. 
    – Va kaip viskas greita. Bėgau, ėjau, skubėjau klausti, kodėl tokia kelionė, vežėjau. Kaip tu ją  supranti? Ko joje ieškosi? Ir – ką? Ogi girdžius tai, ką ir tu girdi. Pasirodo, kad ir ateiti nereikėjo.  Tik pasiklausyk, tik girdėk, kas ką šneka. Ir vis tik: ko kelionėje  ieškosi, vežėjau?
  – Širdies.  Žmogaus širdies, – net  nemirktelėjęs atsakiau – Juoksitės, tamsta? Tačiau mieliau būtų, jeigu tamstos bent karietos pasostėje juokas neištiktų.
  – Juozapas mano vardas. Beje, netgi du turiu. Juozapas Albinas Herbačiauskas. Taip,  taip, esu  biski literatas, biski pisorius, biski net ir teisėjas. Daug kuo po biskį esu, bet .. bet tik ne širdies  paieškose. Jose  manęs daug.  Girdi?
  – Atrodo.
  – Jose manęs daug.  Ir todėl žinau, kaip visi tyčiojosi, piktžodžiavo: proto išsižadėjo ir vis tiek  kokios tai  širdies ieško. Bepročiu tapo, vienok  širdies neišsižadėjo. Kad nors greičiau  pasikartų,  nustiptų. Kokios ten jam širdies reikia? Proto, mat, neužtenka Tfu! Spjaukim visi sykiu: tegu eina sau po  šimts  velnių. Tfu! Kokios ten jam širdies reikia  Tfu! Baugu į jį žiūrėti – drugys  ima krėsti. Tai  baidyklė,  špukas, šmėkla Tfu! Tfu! Tegu  mus  Viešpats Dievas nuo tokio žmogaus saugoja.. …
  Klausau ir atsimenu: taigi girdėta, paskaitinėjant jo knygą „ Erškėčių vainikas“. Na taip, taip... Pats  Dzievulis  į rankas siunčia labai reikalingą žmogų.
  – Ačiū, – sakau, – kad ... Man labai rūpėjo su jumis susitikti ir štai Dievas mane išgirdo. Tegu jis saugo jus tokį ir toliau.. Aš klausausi tavęs lyg būčiau bažnyčioje. Kalbėk, kalbėk, Juozapai.
  – Betgi girdėk ką sako Irena Sėliukaitė. Tu jos  neturi teisės neišgirsti. Arba iš tiesų esi baidyklė, špukas, šmėkla.  Sakau, neturi teisės jos neišgirsti 

Irena  Sėliukaitė
Todėl į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie  pasiryžo atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be  išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, daug persipynę ir džiaugsmingų, ir gražių ir įdomių faktų, ir likimų ant mūsų  žemės. Ir negalima juos vienašališkai vertinti. Todėl siūlyčiau eiti  atvira širdimi, švaria širdimi. Ir su dideliu noru suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis yra aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene  įdomiausią mūsų istorijos puslapį. Suprasti, kuo gyveno tie žmonės. Dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti?

  O ten kažkur toli, kažkur apie Norulius ir Parloją atrodo girdžiu, kaip dainuoja Tomo Vaisietos tėvulis.

Pas mus kalneliai alaviniai,
O akmenėliai sidabriniai.

Balalėlės žydzi žaliais šilkais,
Iš viduries vercas  balci perlai...