Rašyk
Eilės (73673)
Fantastika (2198)
Esė (1498)
Proza (10402)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







The day of recognition

-Tu neturėtum kreipti dėmesio į juos. – tarė baltasis veidas. – Tavo pasaulis žymus tuo, kad, visuomenės nuomonė, beveik visada, turėdavo pakankama autoritetą sustabdyti  jūsų progresą. Bet aš jaučiu, kad tu esi kitoks, todėl aš nusprendžiau tau padėti Tomai. Aš tikiu, jog mudu dar turėsim progą artimiau susipažinti. – Nužvelgdamas, visus, baltuosius veidus kalbėjo Araes. Padarai su įvairiausiom baltom kaukėm, vis lindo ir lindo iš miško gilumos. Tačiau vos įžengę iš po medžių šešėlio jie sustingdavo. Visi iki vieno žvelgė į juos: Žmogų vardu Tomas ir baltąjį veidą, kurio vardas buvo Araes taRū. Jiems buvo keista, nesuprantama. Jų įsitikinimu žmonės, tokie kaip Tomas, buvo skirti medžioklei. O dabar, vienas iš svarbiausių baltųjų veidų, lydėjo vieną iš žmonių iki didžiojo rato. To niekad nėra buvę.
- Tu tikras, kad jie mūsų nepuls? Atrodo taip, tarsi jie tiesiog lauktų ženklo, kuris skelbtų apie atakos pradžią…-Su akivaizdžia baimė klausė Tomas, Žvelgdamas į miško pakrasčiuose besiburiuojančias baltas kaukes.
-Tiesiog ignoruok juos, jie yra niekas. Panašu, kad nei vienas iš jų neturi pakankamai valios tave stabdyti…Tai yra, tikrai neįprasta, bet nuo to mums tik geriau. Tikrasis iššūkis bus rato viduje. - Nužvelgdamas tolimoje sustingusius, lyg medžius, juoduosius siluetus atsakė Araes. - Ten tu būsi vienas iš keturių. Galėsi pasikliauti tik savo talentu. Tiktai juo.
-Talentu? – Garsiai susimastė Tomas. Jis juk neturi jokių įšskirtinių talentų, o baltąjį veidą nukovė…Kaip? Jis pats sau negalėjo atsakyti į šį klausimą. - AŠ neturiu jokio talento.
-Kaip tai? Tu juk įveikei vieną iš mūsų. - Sustojo Areas ir rankos mostu parodė į visus, netoliese esančius baltuosius veidus. – Jie jokias būdais neleistų tau taip ramiai žingsniuoti iki arenos, netgi šalia manęs. Tai, kad jie stebi tave, nedrįsdami pulti rodo, kad jie supranta, jog tu esi pakankamai pavojingas. Jiems įdomu, ką tu gali parodyti… Tiesą sakant, man taip pat įdomu. – Su vos vos juntama ironija užbaigė Araes.
-Aš nežinau kas tai buvo… Man taip nėra buve ankščiau. Aš… Aš lyg ir numačiau jo veiksmus…Man pasisekė, aš atspėjau, ką darys baltasis veidas…Tik dėl to man pavyko išgyventi.
-Hahahahah…išgyventi… nejaugi? – vos tramdydamas juoką paklausė Araes. -“numačiau jo veiksmus” Ką tu norėjai tuo pasakyti? Ką tai reiškia? –Jiems priartėjus, vos per kelioliką žingsnių, nuo arenos . Paklausė Araes.
-Aš lyg ir numačiau, kur atsiras baltasis vei..
-Baltasis veidas, kaip tu jį įvardini, … Jis buvo žinomas, kaip “Ieškotojas”. Galbūt tai nėra svarbu tau ir tokiems kaip tu, tačiau norėčiau jog tu žinotum jo vardą…Bent jau tiek jis tikrai buvo nusipelnes. - Paskutinius žodžius daugiau sau, nei Tomui sakė Araes.
-Ieškotojas… -Lėtai pakartojo, kątik sužinotą vardą. – Tai buvo keista, iš pradžių aš maniau jog jau viskas, bet tada…Grįžau atgal? Nuojauta?... Aš…Aš nežinau kaip tai paaiškinti. -Sutrikes, niekaip nesuprasdamas kas tada nutiko  užbaigė Tomas. Tikėjosi, galbūt Araes žinos daugiau, žinos kas tuomet nutiko? Kaip tik tuo metu jie priartėjo prie įėjimo vartų. Didelių, masyvų metalo grotų, kurioms pakelti prireiktų mažiausiai dešimties suaugusių vyrų.
-Antrasis šansas…- Žvelgdamas į  vartus, tačiau pats sau pasakė Araes. - tai, ko tu, kol kas, negali suprasti, buvo Ieškotojo dovana. -Atsisuko į Tomą. -Tai buvo jo talentas…Dabar tai priklauso tau. Tokios taisyklės…
Galbūt Araes ir būtų pridėjęs kažką daugiau, tačiau tolumoje už vartų nuaidėjas minios gaudesys jį pertraukė. Šimtai žmonių, nekantravo, laukė. Tomas buvo paskutinis dalyvis. Jie pajautė jog jis jau šalia, jau tuoj žengs į areną ir “The art of death” prasidės.
-Ooo…Jie tave jaučia. Tu turi paskubėti, tačiau leisk man duoti tau paskutinį patarimą. -Tada Araes priejęs arčiau uždėjo ranką ant didžiųjų metalinių grotų.
Išgirsta minia tolumoje, už vartų. Tas nekantrumas, kurį vieningai išreiškė keli šimtai žmonių. Tai buvo lyg sirenų giesmė Tomui. Jis žinojo, kad nei vartai, nei Araes jo nesustabdys. Jis privalo ten patekti. Tai tik laiko klausimas. Jis tai jau žinojo.
Matydamas kokį poveikį, minios ūžesys, padarė Tomui, matydamas kaip žmogus, esantis priešais jį, kuris žvelgė į nepajudinamus vartus ir jų nematė. Metalo grotos, kurios kitiems būtų lyg nuosprendis, sakantis jog tai yra kelio pabaiga. Toliau negalima.  Tomui tiesiog neegzistavo. Jis jau matė save arenos viduje. Jis jau galėjo matyti ir girdėti kaip šimtai žmonių jam ploja.
-Nežūk.. -Su vos vos juntamu pavydu balse tare Araes. – Aš norėčiau tau dar tiek daug papasakoti…Tiek daug paklausti…
Vartai, po Arao ranka užsiliepsnojo lyg parakas. Juodosios liepsnos tiesiog per akimirką juos pasiglemžė ir dabar Tomui kelias buvo atviras. Jis nematė šalia stovinčio nebylaus Arao. Jis jam nerūpėjo. Visos priežastys, visi klausimai ir visai atsakymas buvo priešais jį. Arenos viduje. Jis tai žinojo ir žengė pirmąjį žingsnį link savo likimo.
-Kas jis?... Jis kitoks… -galvojo Araes, stebėdamas, kaip žmogus nekantraudamas, paskubomis žingsniuoja į ten, iš kur kiti negrįžta.

                ****
Senoji arena, buvo pilnut pilnutėlė. Nebuvo nei vienos tuščios vietos, kurios nebūtų užėmes žmogus, pasislėpes, po juoda kaukę ir juodu apsiaustu. Vakarinėje arenos pusėje, pakilęs aukštai, virš juodosios masės, kurią sudarė žmonės juodais apsiaustais, buvo balkonas. Balkonas, kuris buvo nepasiekiamas, lyg erelis aukštai danguje, besirenkantis sau pietus. Šį balkoną puošė viena juoda vėliava, kurios viduje buvo pavaizduotas auksinis smėlio laikrodis, o pačiame balkone buvo  du akmeniniai krėslai. Vienas buvo tuščias, kitame sėdėjo Elijus- laiko slėnio sargybinis. Už jo, per kelis žingsnius atsitraukęs stovėjo žmogus vardu Vincentas. Asmeninis Elijau sargybinis. Jis neturėjo nei juodos kaukės, nei juodojo apsiausto. Jis buvo apsirengęs paprastai, niekuo neišsiskiriančiai. Vienintelis dalykas, kuris siejo jį su šeis, juodai pasipuošusias, žmonėmis buvo nedidelis peilis, užkištas už diržo. Peilis, kurio rankena buvo padabinta juodai rusenaą čiais raštais.
-Pone Elijau, mes nebegalime daugiau laukti. Paskutinis dalyvis ką tik įžengė į areną. -Be jokios emocijos pasakė Vincentas.
-Aš žinau Vincai... -Atsistojo, prisiartino prie balkono krašto, alkūnėmis atsirėmė į turėklus ir nužvelgė apačioje esančią minią. -Šitiek žmonių... Neatsimenu kada paskutinį kartą, jų čia buvo tokia daugybė... Neįsivaizduoju, kas galėjo sutrukdyti Sekondui čia būti... Jis visuomet sakydavo, kad nėra nieko svarbiau už pripažinimo šventę.
Kaip tik tuo metu, apačioje, pro vieną iš keturių tamsių koridorių, į dienos šviesą įžengė Tomas. Minia sveikindama jį tiesiog pašėlo. Trys vyrai arenos viduje liko ramūs, jų minios reakcija nelietė.
-Ohoho kokia reakcija. Žmonėms jis patinka. - Atsisukdamas į savo sargybinį tarė Elijus – Ateik arčiau, negi tau neįdomu?
-Kas vyksta apačioje, ne mano reikalas. Mano reikalas užtikrinti jūsų saugumą, pone Elijau. –net nekrustelėjąs atsakė Vincentas.
-Hahahaha... nieko kito iš tavęs ir nesitikėjau Vincai – Linksmai nusikvatojo senukas.
Kaip tik tuo metu, nuskambėjo pučiamas ragas. Garsiai ir aiškiai, nutildydamas susirinkusią minią ir skelbdamas šventės pradžią.
-O... Prasideda- džiugiai burbtelėjo Elijus ir susikoncentravo ties apačioje esančiais keturiais kovotojais.
Didžiausia grėsmė buvo, iš rytinių vartų, išėjęs žmogus. Jis Nebuvo stambus, bet buvo pakankamai didelis jog nesupainiotum su eiliniu kariu. Kitaip nei pietinių ir šiaurinių vartų kovotojai jis neturėjo jokio ginklo. Pietinių vartų karys turėjo didžiulį dvipusį kirvį, kuris buvo valdomas dviem rankom. O šiaurinių vartų atstovas turėjo dviašmenį kardą. Tomas vos pamatęs priešininkų ginklus suprato, jog jiems palanki yra artima kova. Tai nebuvo jam svetima, jis žinojo jog gali juos įveikti. Tam jis treniravosi tiek daug metų, bet va priešais jį esantis, rytinių vartų atstovas neišsidavė. Jokio ginklo. Rami stovėsena, rankos paslėptos po apsiaustu, kurį puošė vienintelis simbolis, kuris buvo Tomui nematytas. Ši nežinomybė nedavė jam ramybės.
Nuskambėjus ragui, abu ginkluotieji kovotojai puolė į skirtingas puses. Pietinių vartų karys, aukštai, virš galvos iškėles kirvį ir garsiai rėkdamas pasileido link Tomo. Tuo pačiu tempu, karys su kardu puolė paslaptyngajį, rytų vartų, atstovą. Nei Tomas, nei priešais stovintis vyras nenuleido akių nuo vienas kito. Nors link jų abiejų nesustabdomai artėjo mirtini ginklai, jie žinojo, kad tikroji grėsmė nėra akivaizdi. Tai nėra artėjantys ašmenys... Ji stovi priešais juos. Kirviui priartėjus pakankamai arti, Tomas žinojo ką reikia daryti. Jis žinojo, kad vienu vikriu šuoliu gali atsidurti kariui už nugaros ir pagriebęs jo kirvį suvarys jį jam į nugarą. Tada liks tik didysis rytų atstovas. Tomas žinojo, kad rytinių vartų atstovas, turėtų, lengvai nukenksminti akivaizdžiai artėjantį kalaviją. Jis to laukė, norėjo sužinoti kokį ginklą jis slepia po apsiaustu. Ir jis neklydo. Tik atsisukąs nuo, krentančio ant žemės, pietų kario, su savo paties kirvio ašmenimis nugaroje, vos spėjo išvengti atskriejančio mažyčio peilio. Pasirodo, didysis, rytų karys buvo peilių svaidytojas. Savo žemėse jis buvo žinomas, kaip tas, kuris niekada nėra nepataikes į taikinį. Šiaurės karys, jau buvo ant žemės. Su trimis mažyčiais peileis kūne. Toks greitas ir tikslus buvo Tomo varžovas. Vos vos, sugebėdamas išvengti atskriejančių peilių, Tomas, vis nerdavo į kurį nors šoną. Daugiau kaip paklusdamas refleksui, nei sąmoningai tai darydamas.
-Panašu, kad rytinė strėlė ir vėl pasiglemš trofėjų. -tarė Elijus, savo asmens sargybiniui, stebėdamas kaip Tomas tik per plauką išvengė paskutinio peilio. -O šie žmonės tiek daug tikėjosi iš vakarinės žvaigždės... Na kagi, yra kaip yr....
Per, staiga pradėjusia rėkti, minia Elijus net pats negirdėjo savo sakinio pabaigos. Dabar jis spoksojo į ant smėlio gulinčią rytinę strėle, šalio jo stovintį Tomą ir mintyse persukinėdamas, tai ką ką tik matė. Kas čia nutiko...? Pats savęs klausė, negalėdamas patikėti tuo, ką ką tik matė. Du trumpi epizodai... Tik tiek?
Kai jau atrodė tik laiko klausimas, kada vienas iš peilių pataikys į Tomą ir užbaigs šį katės ir pelės žaidimą, nutiko nepaaiškinamas dalykas. Akimirkai Tomas sustingo ir pranyko, atsirasdamas pusiaukelėj tarp jo ir rytinės strėlės. Sugavo ore, link jo,  skriejantį peilį. Tada vėl akimirkai pradingo, tik tam, kad atsirastų priešo užnugaryje. Prieštai sugautas peilis, dabar jau buvo begailesčio suvarytas, rytinių vartų kovotojui į krūtine, tiesiai į širdį.
2017-05-01 04:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-01 13:26
belekas112
rytinė strėlė nėra vardas.Autorius nežino kas yra oblivion
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-01 12:58
Nuar
Tarytum autorius žaidė kompiuterinį fantazijos stiliaus žaidimą ir perkėlė viską, ką patyrė, vienas prie vieno į savo tekstą. Deja, žaidimas skirtas sukelti jausmus žaidėjui, o fantastinio žanro kūrinys skirtas sukelti jausmus skaitytojui. Kokie čia gali būti jausmai, kai skaitai ir tarsi žaidi Oblivion, atlikdamas kvestus arenoje.
Jei rytinė strėlė yra vardas, tai kodėl autorius rašo jį iš mažosios raidės. Kaip visada, tekstas tinkamai nepatikrintas prieš įkeliant. Tas pats su "rusenaą čiais". Autorius jau yra sakęs, kad pageidautų, jog jo klaidas ištaisytume, tačiau pastoviai įgyvendinti jo norą darosi neįdomu. Todėl klaidas palieku pačiam autoriui.
Išvada: vis dar nėra įdomu skaityti. Autorius labiau mėgaujasi komentarų gausa, nei noru kurti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-01 04:47
belekas112
EDEN - Gravity (nuoširdus patarimas - skirkit keturias minutes šiai dainai. Tai nėra daug, o efektas bus, patikėkit. Be to koks paveiksliukas??? negi jums tai nėra artima?)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą