Motulei Žemei

Ne kiaušinis, ne višta ir ne beždžionė
Pasėjo gyvybę motinos įščiose.
Kontraceptikų nebuvo dar, o gaila...

Ir per daug mes šokom, spardėmės pilve
Ir spjaudėm motinai į gimdą.
Tiek suprasdami ką darom, tiek netyčia.

Tai gal čia ji nubausta ir mes ta Dievo rykštė?
Tvojo tartum tvanas vandens lašas.
O gal tebuvo tai klaida, be intencijos sukūrti mąstančią būtybę,
Gal betikslė ta pradžia.

Gal ir tavo, mama, yra kaltės, kad mes tokie nevykę.
Gal nėščia iš smalsumo su draugais parūkei kreko.
Ir užteko vieno karto, nors pažiūrėjus į mus... Matyt daugiau jų buvę.

Neužaugę dar viduj, kuproti, o tavo giros lyg matydamos tai tyli.
Aukšti medžiai, o pavydūs mes, tai kaip jų nekapoti?
Griūna namai. Įskaudinta mama. Rūgštus lietus lyja.

Gaila man tavęs ne tik dėl to, ką daro broliai. Tu dieną naktį vieniša.
Bent jau pasakyk, ar dėl elgesio vaikų nusigręžė nuo mūsų tėvas?
Pasakyk, gal jo iš vis nėra?

Gyventumėm darnioj šeimoj, bet nesubrendę mes ir pilni pykčio.
Gal dar lauki mūsų „ačiū už kantrybę“, bet patarčiau aš gal tau
Pasidažyt lūpas ir ieškoti tėvo naujam kūdikiui,
Nes per amžius, šimtmečius, nors keičiam pampersus,
Mes vis dar sėdim šūde. Nelemta mum užaugt.