Ar mintis išsklaidys irt pradėjęs piliakalnis šventas?
Ar apgaubs jas slaptinga šventumo dvasia, kad išsaugot?
Gal išaus skraistę rožinę, kvepiančią vyšniom laukinėm?
Gal nupūs jas, lyg vėjas žvarbus ir netekęs kantrybės?
Mintimis jam stiprybės linkiu, kad laikytųsi oriai,
Kad galėtų išsaugoti sakmę šio miesto didingo,
Kad šventieji papėdėje Katedrą amžiais globotų,
Ir varpai skambiais dūžiais gyventi prikeltų iš naujo.
Vėl suku aš ratus mintimis ir begarsiais žingsniukais,
Vėl regiu, kaip supuoja šakas nesušylantis vėjas,
Kaip gležni pumpurai demonstruoja gimimo tvirtumą,
Kaip pirmieji žiedai skelbia naujo gyvenimo pradžią.