Amadeo

Šiandien balta drobule
nušluosčiau pavargusį tavo veidą,
nubraukiau ašarą, kurią pamatyti leidai,
o rytoj vakare pakalbėsiu su laisva tavo vėle.

Gyvendamas kasmet iškrisdavai iš medžio,
dažniausiai iš obels, 
bet aš tikėjau tavim ir sakiau: jis atsikels,
jis spės į spektaklį net ir po skambučio trečio.

Dabar, kai rūsčiai skamba duobkasių kastuvai,
paskutinį kartą sakau: Amadėjau,
beprotiškai gabus gyvenime buvai,
bet Dievo duotą talentą paleidai tuščiai ant vėjų.