Trapi magija.

Mūsų gyvenime yra žmonių, kurie palieka mums gilų įspūdį, nors jų net nepažįstame. Visi turi tokį žmogų – paslaptingą, keista, įdomų, bet nenori peržengti tos linijos, bijo pažinti tą keistuolį, nes stebuklas išnyks ir gyvenimas įgaus vėl naujų, niūrių spalvų, kurių ir taip gausu mūsų pasaulėlyje.
Žmogus visą gyvenimą ant ratų, kitiem tai gali pasirodyti didžiulis džiaugsmas, atsisėdi į išsvajotąjį „maseratti“ ir leki su vėjeliu, kojos pačios nebenorėtų brūžinti šaligatvio trinkelių. Deja, mano aprašomas, realus žmogus kiekvieną dieną parkuojasi su neįgaliojo žmogaus vežimėliu. Tačiau, vežimėlis jau tapo šio žmogaus kūno dalimi, ištikimiausiu draugu, manau epitetų galėtume sugalvoti begalę ir nei vienas jų nepradžiugintu šio žmogaus, tikriausiai ir nenustebintu. Keistuolį dažniausiai sutinku savo rajono „maximos“ parduotuvėje, jis linksmas žmogus, dažnai šnekučiuojasi su parduotuvės darbuotojais, kasininkais ir atrodo jog yra šio kolektyvo svarbiausia dalis, branduolys. Jis palengvina šiems žmonėms sunkią ir monotonišką darbo dieną. Jo apranga nuo striukės iki batų pilka ir tik kepurė ryškiai raudona, šachmatiškai languota, nors ir nederanti, bet labai žavi.
Laikui bėgant šis žmogus tapo našta ir jam liko vieta tik prie automatizuotu parduotuvės durų. Prie spintelių ratuotasis, su „pepsi“ skardine rankoje, palydėdavo įeinančius ir išeinančius klientus savo žvairoku žvilgsniu, vis bandydavau atspėti, ką jis galvoja. Matydavau kaip jis riedėdavo namo, kai parduotuvė baigdavo darbo laiką. Sunkiai irdavosi į kalną ir tolumoje dar šviesdavo kelininko liemenė, užmauta ant jo ištikimojo žirgo. Ar ilgai ji dar švies ir išsaugos mažytę magiją? Šiam pasaulyje viskas trapu ir laikina, bet atmintis padeda atsilaikyti prieš šį trapumą, kol mūsų žibalinė lempa užgęsta, kaip ir už horizonto pasislėpusio, mano paslaptingojo didvyrio atšvaitais pasidabinusi liemenė.