Užutėky susirenka
vandens istorijos –
šnabžda maldavimus,
išmestus jūrai –
dalinasi paslaptimis,
kai rieškučiom geriu
krioklio vandenį kalnuose –
toks šaltas,
kaip gyvenimo antausis –
kad per daug neišleptum,
užsimeti šarvus,
po to stebies –
kas tiek sveria?
Juk nešies tik
gertuvę.
Užlipus ant kalno
pakeliui
iš slapčiausių kišenių
išridenus visus balastus –
merki akį dangui,
ak, tai taip mes tarėmės?
Gal užslinko naktis,
kai pasirašėm susitarimą,
nes ne-prisimenu.
Tik delnų istorijose
ir rašalo piešiniuose
įspausta – kas buvo svarbiausia,
visa kita – neturi reikšmės,
tik stovintis kalnas
ir mažas žmogus,
su upių intakais
po oda,
tuščiom rankom
ir tyla
po dangum.
Kad ir kiek antausių
beatneštų griaustinis –
man tai kas,
palikau tą gertuvę
po šešiolikta įkalne,
jei vėl lis –
aš delnais atsigersiu,
net jei permerks kiaurai –
atsimerksiu
ir juoksiuos.
Man tai kas –
išmečiau pakeliui
net kuprinę –
atsirado vietos:
siūles sušlapus
bus ką papasakoti
niekad nemačiusiems jūros.