Poema apie Cham- chamą

Gal kai kur ir netikslu,
      Betgi ne vardas čia svarbu!

Ten, kur dabar ledai ir šąla žemė,
Gyveno ten tokia puiki mergelė,
Kuri tekėti niekaip nenorėjo,
Bet atsirado vyras ir ją apžavėjo.
Tas vyras buvo riteris drąsus,
Užsiauginęs buvo jis vešlius ūsus,
Nes manė jis, kad ūsai – vyro puošmena,
Tačiau tų ūsų jam dar buvo negana.
Turėjo jis ir aštrų kardą Ček-ček-ček,
Kuriuo prikirtęs buvo priešų kalnus ten ir čia,
Taip pat turėjo žirgą ristą – Y-ha-ha,
(Na, ir vardai! Bičiuli, juokis: cha cha cha!..).
Turnyruose laimėjęs buvo daugel prizų jis,
Nepamanykit, kad tai žirgas, - ne, - tai - riteris.
O vardas kario buvo: Cham-cham-cham,
Paklaustas patarimo jisai atsako: „Sdielaj sam! ”
Turnýrus šalyje toj rengdavo karalius,
Į juos suplūsdavo žiūrovų aibės, marios.
Neapsirikite! – nes aš kalbu apie tą šalį,
Kurioj gyveno ta puiki, žavi mergelė.
Ir štai į vieną rengiamą tenai turnyrą
Atjojo mūsų Chamas, mūsų vyras.
Laimėti ten norėjo jis nors kokį prizą:
Ar seną „Žiguli“, ar naują ryzą...
Jis neseniai laimėjęs buvo šaldytuvą,
Imperijos provincijoj – kažkur ten Tuvoj,
Imperija ana vadinos lyg tai Mūsų,
Jos valdžiai kluso gera Žemės pusė.
Toje imperijoj gyveno saksofonai:
Kapitalistai, turčiai, pinigingi ponai,
Bet mūsų Chamas buvo komunistas,
Bijojo jų tiek pat, kiek jojo žirgas ristas.
(Tačiau, ko gero, buvo ans dar ir fašistas,
Nes žydų nekentė šisai protagonistas.)
Ir vėl nepainiokit! – ne apie žirgą aš kalbu,
Tačiau apie tą riterį, kurs valgė net už du.
Ir ypač vargšų sąskaita, deja,
Nes buvo lyg gynėjas jų, atseit, beje.
Tad ir atjojo į tą šalį Cham-cham-chamas,
Nė kiek nepanašus į kino aktorių Van Damą,
Greičiau į Bondą, agentą nuļ nuļ septýni,
Apie kurį rimta istorija kažkaip nutyli...
Jums dar nekyla klausimas, kada tai visa buvo:
Van Damas, riteriai, kardai, žirgai ir šaldytuvas?
Taip buvo visada, net amžiuje platinos,
O konkrečiau – išradus skriejančią laiku mašiną.
Bet kvaišos žmonės viską per karus sugriovė,
Teliko tų mašinų vienas egzempliorius,
Ir būtent rūmuose karaliaus, valdančio tą šalį,
Kurioj gyveno iki tol ramiai toji puiki mergelė.
Graži ji buvo: šviesiaplaukė, mėlynakė,
Ką tik brandos sulaukus – septyniolikmetė.
Figū́ra jos gracinga – tarsi stirnos,
Ir ją išvydusiems kariams viršýla veltui rėkė: „Smirno! “
Bet vėl nepagalvokit, kad čia rašau aš apie medžionę,
Ne stirnos rūpi man, o tos laukų gėlės glamonės!
Deja, nei į mane, nei į kitus ji meiliai nežiūrėjo,
Todėl karalius Urachas jai kartą šitaip pakalbėjo:
„Dukrele mano, “ (mat ji buvo karalaitė),
„Vis vien turėsi kada nors už vyro eiti,
Todėl ir skelbiu tavo širdžiai šį turnyrą,
Jame galėsi išsirinkt patikusį sau vyrą... “
Nuleido akeles, nuraudo ta mergelė
Ir tyliai, pašnibždom atsakė: „Taip, tėveli“...
Ilgai netrukusi atėjo ir diena turnyro,
Čia susirinko Žemės garbingiausi vyrai,
Bet buvo ir garbėtroškų, vagių ir apgavikų,
O ką gi bedarysi – dėl to vis tiek turnyras vyko,
Nes reikia gerbti svečią, kad ir koksai jisai bebūtų!
Turnyras pradedams - karalius liepia traukti burtus.
Pradžioj kovot atjoja anglosaksų karžygys,
Šarvus iš aukso ir sidabro dėvi jis,
Ir žirgas jo rinktinis – gryns obuolmušys,
O ginklas? Ginklas – lazerinis elektronų spindulys!
Ištraukia savo burtą, o tenai – Ivanas iš Rusios,
Neturi jis nei žirgo, nei šarvų, anei ginkluotės normalios,
Tik bokso pirštines. Jomis prišokęs trinkt! į priešo žirgo snukį,
Tas pasibaidė, stojo piestu ir nurūko,
Palikęs riterį kovos lauke drybsot gėdingai.
Tačiau ta dvikova ruseliui baigėsi laimingai –
Įniršęs saksas elektronais jo vos nenudėjo,
Tačiau Fortū́na rusui išsigelbėti padėjo,
Nes suskambėjo gongas ir kautynes tas teko baigti.
Nereikia dėl šios dvikovos nė vieno kario peikti:
Viens pranašesnis buvo ginklais, kitas – galva.
Abiem kovotojam pagerbt paleistos buvo salvės.
Turnyras tuo nesibaigė – kovota iki galo,
Dėl karalaitės rankos ir širdies, dėl tos mergelės,
Kurią pradžioj poemos šitos autorius minėjo,
Dabar gi stot kovon eilė ir Chamui mūs atėjo.
Prieš jį išjojo karžygys kažkoks – gal beduinas,
O gal Ali Baba, o gal patsai bin Ladeno anūkas (velnias žino!).
Kardai sudžerškėjo: Ček-čekas ir Damasko plienas.
Kautynės būtų trukusios ten valandą ne vieną,
Bet vėlgi žvangtelėjo gongas ir kova nutrūko,
O nugalėtoju šioje kovoj paskelbtas buvo mūs vyrukas.
Ir kitą savo priešą Chamas greitai nugalėjo,
Ir trečią, ir ketvirtąjį – Fortū́̉̉̉na jam padėjo.
Galų gale beliko tik viena kova tarp vyrų,
Kas ją laimės, tas ves princesę Lyrą -
Toks pažadas karaliaus, o jis tvirtesnis net už uolą!
Ir vėl kariai ryžtingai vienas kitą puola:
Dabar Cham-chamas grumias su Herákliu,
Legendiniu herojum graikų. Abu kariai atkaklūs.
Cham-chamas kerta kardu, jo Herkulis išvengia
Ir ietimi aštria durt Chamui pasirengia,
Bet tas supranta klastą ir liuokteli nuo žirgo,
Papusto sau padus, tie padai tuoj sumirga.
Atrodo, kad Cham-cham už horizonto dingo,
Bet ne, žiūrėk! – antai jis sėlina klastingai
Herakliui iš už nugaros, o tas jo net nemato.
Ček-čekas čekšt! per graiko arklį, ir tas jau kojas krato.
Ne, ne, tai ne Heraklis, tasai senovės graikas,
Tai tik tasai Pegasas, tas žirgs poetų paikas!
Heraklis galą gavo taip: Cham-chamas jį pasmaugė:
Apglėbęs jį per juosmenį, tarytum kokį draugą,
Tuoj parbloškė ant žemės jį ir už gerklės sučiupo
Bei dusino jį tol, kol pats turėjo vieko, ūpo.
Jums įdomu, kur Ček-ček-čekas dingo ir prapuolė,
Vis Chamą nuo bet kokių priešų gynęs uoliai?
Įstrigo jis Pegaso vargšo šone,
Iš jo išleidęs kraujo kokią vonią.
Jūs nesuprantate, kodėl laimėjo Cham-cham-chamas?
Ogi prieš kovą jisai papirko vietinį šamaną!
Tasai užbūrė karžygius, juos užkerėjo,
Todėl mūsiškis Chamas netgi prieš Herkulį laimėjo.
Kerai ir pergalė karaliui galvą taip apsuko,
Jog jis nusprendė leisti dukrą būtinai už šio vyruko.
Vestuvės buvo šaunios, linksmos, iškilmingos,
Tiktai princesė Lyra jautės nelaiminga:
Ji tik varu tekėjo už Cham-chamo,
Nes jai atrodė, kad jisai nevertas netgi šiukšlės gramo.
Jai daug labiau patiko karžygys Heraklis,
Ir prisiminus jį princesės drėko akys.
O tas jaunikis veikiai pasigėrė
Ir vos paties karaliaus sosto neapvėmė.
Mergelė nutarė to chamo net į savo kambarį neleisti,
O pasitaikius progai iš namų visai iššveisti.
Bet Chamas, pernakvojęs kur ten tvartuos,
Į nagą ėmė imt princesę, rengti „tvarką“.
Supratęs gražumu žmonos jis neįveiksiąs,
Surado tą šamaną ir pasiūlė paramą, kokios tik reiksią,
Kad tą princesę jis užburtų, užkerėtų,
Ir Chamui paklusni ji būtų, - skurlio vietoj.
Už darbą tą Cham-chamas auksu atsilygins,
Kai tik karalium taps Poezijos valstybės.
Mat ta šalis, kurioj tie įvykiai nutiko,
Vadinosi Poezija. Ji buvo Antarktidoj,
Išlaisvintoje nuo ledų, pritaikytoj gyventi,
Dirbtinė saulė virš jos švietė: šiluma gyvybei šventė!
Tai buvo didis žygdarbis minėtosios epochos.
Ašigalių kraštų kolonizacijos mintis priklausė tokiam Drokui.
Bet ne apie tatai mes kalbam, o apie princesę,
Kuri nuo to šamano burtų tapo paklusnesnė.
Užmigdė ją kerais žiniuonis, burtais apžavėjo,
O tas Cham-cham pas Urachą nuėjo,
Prisėlinęs prie miegančiojo kirto jam su kardu.
Karalius nuo to kirčio numirė iš karto.
Tai vyko tamsią naktį, todėl mūsiškis Chamas
Nužudė sargus ir net valdovo šunį Amą,
Kad tas nelotų, kai nusikaltimas vyko -
Štai taip Cham-chamas viešpatim šalies paliko.
Įkalinęs princesę požemiuos, jis kraštą žiauriai valdė:
Tautas Poezijos jisai ne vienijo, o skaldė:
Kankino, trėmė, korė, ant kuolų sodino,
Diktatorium Žiauriuoju jį liaudis pavadino.
Taip tęsės gal metus, o gal ilgiau, - kas žino!
Dievams jis savo elgesiu tik nuotaiką gadino.
Todėl Dievai nusprendė ištaisyt likimo vingį:
Prikėlė iš numirusių Heraklį jie didingą
Ir žirgą jo – Pegasą, dainių numylėtą,
O tą šamaną nubaudė – nukovė niekšą vietoj,
Nes jis kerais ir burtais su velniais bendravo,
Kitiems jis duobę kasė, o pats įkrist jon gavo.
Heraklis Pegasu tuotarp atjojo miestan,
Kur tuo metu gyveno tasai Chamas, kvailas niekšas,
Ir iškvietė jį dvikovon, bet tas dabar nedrįso
Be apžavų ir burtų prieš Herkulį kovot iš viso.
Tas šliužas Chamas apskritai paspruko iš to laiko
Su laiko mašina, išmokęs ją valdyt iš techniko jos paiko.
Tas kirmėlė, tas Chamas kadais ją buvo radęs,
Ketino būti jos pagalba visų laikų didžiausias vadas,
Bet mašina pagedusi šiek tieką buvo,
Todėl planai diktatoriaus mūs laimei žuvo.
Įstrigo jis kažin kur po dutūkstantųjų metų.
Gal kartais, mielas drauge, ir tu esi jį matęs?
Tad saugokis tu jo, nes jis žmonijos priešas,
Tokiems bjaurybėms – pasmerkimas viešas!
Ir pats nebūk į Chamą panašus net ir per plauką:
Nes lygiai tokis pat tavęs likimas lauktų!
Pajutęs chamiškumo ženklus elkis kaip drąsuolis,
Toksai kaip karžygys Heraklis, tas narsuolis,
Kuris, nors ir ne dainius, bet vis tiek laimingas,
Nes jis susituokė su Lyra ir valdė išmintingai.
Bičiuli miels, ar supratai poemos šios kūrėją,
Kai pradžioje jis rašė, kad tą mergelę apžavėjo
Narsuolis riteris, ir tu galvojai, kad tai Chamas?
Deja, aš apgavau tave, kaip ir tasai šamanas,
Užleidęs burtus ant akių, kad tu tik nematytum,
Kaip bjauriai elgėsi visur stuobrys tas netašytas.
Mergelę jis vien tik kerais užbūrė apžavėjo:
Juk ji pamilus iš širdies už graiko ištekėjo.
Jį ir turėjo omeny poemos šios kūrėjas,
Kai pradžioje jis rašė, kad Lyrą sužavėjo
Narsuolis riteris, tačiau visai ne tas Cham-chamas,
Kuriam padėjo pinigai, klasta ir magija šamano.
O pabaigoj, skaitytojau, Tu mintį mano tęski
Ir ką su tokiais chamais daryti mums nuspręski!