po kalnų keteromis

Tu sprogsti
ant mano lūpų,
kaip rašalinio parkerio
oro balionai,
išskleidę šonus
ant pirmokų sąsiuvinių lapų –

netikėtai ir ilgam.

Kalnų keteroms
miegant ryte
po rūko antklode

kuteni mano kojų pirštus
savo smilgų kojomis,
kai paskęstu tavy
tarsi pievoje

ir randam
deserto lėkštes
paryčiais –

išsaugotas,
išlaikytas,

nes skaniausia –
visada pabaigai.

Nors su tavim
man skanu
ir per pertraukas,

net jei rytoj
kontrolinis
apie gyvenimo
slankstelius –

aš saugoma,
saugi ir tikra –
pumpurais širdy besiskleidžianti,

sprogstu ant tavo lūpų –
sugijus ir išlaikyta,
kaip brangiausia
aukciono vertybė –

užsuku sruogą
už dienos nosies galiuko

ir nieko nebijau.

Nes mūsų namuose visada yra
kalnų
desertų
ir jūros

ir visada gali išvykti,
palikti,
o aš –
net išėjus
nešuos tave
po širdim.

Tik praeiviai nežino,
ko šypsaus.