Rašyk
Eilės (71976)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10301)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 640 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







-Viešpatie, ugninės negėriau jau trys dienas, - klūpėdamas lovoje, vienmarškinis Izidorius, pamaldžiai sudėjęs rankas, kreipėsi į Dievą. - Prisiekiu, negersiu tų velnio lašų, kol saulė dar keturis kartus leisdamasi nepasislėps už miško.
    Ko jau ko, o duotos priesaikos senasis magas laikytis mokėjo, todėl artimiausios keturios naktys šiam, mūrinės gynybinės sienos apjuostam, viduramžių miestui turėjo būti kupinos netikėtumų. Tiesą sakant, geriau jau jis būtų ir toliau gėręs, dėl šventos miestelėnų ramybės. Mielas skaitytojas visiškai neturėtų stebėtis, kad už naudojimąsi magija čia niekas karbonadų iš žmogienos ant lėtos ugnies nekepė. Senųjų amžių istorijoje aprašytas ne vienas atvejis, kai bendravimas su demonais nebuvo baudžiamas mirtimi. 
 
    -Jeronimai! - išdidžiai rodydamas dešine ranka į stalą, riktelėjo Izidorius. - Išskleisk karvės odą.
    Lieknas, auksaplaukis vaikinas klusniai įvykdė senio reikalavimą. Po ko skubiai virvele ėmė rišti į kuodelį savo ilgus, vešlius plaukus, sunkiomis garbanomis krentančius jam ant pečių. Artėjo vidurnaktis. Mergelės zodiako ženkle esantis mėnulis, pilnu disku aukštai pakilęs virš stogų, skleidė aplinkui savo šaltą šviesą.
    -Dabar juodą gaidį, - magas pirštu parodė į prie stalo stovinčią kaladę su įsmeigtu kirviu.
    -Mokytojau, - žemai nulenkęs galvą tyliai ištarė Jeronimas. - Gaidžio neturime.
    -Kaip tai neturime? - pasipiktino Izidorius. - Dieną kieme bent trys bėgiojo.
    -Tai, kad jie netinka, - kaltai ištarė mokinys. - Jūsų magiškoje knygoje labai aiškiai parašyta, jog reikalingas juodas gaidys, kuris dar niekada vištos netrypė. O mūsų visi, kaip čia pasakius, ir trypė, ir sparnais po visko iš džiaugsmo plasnojo.
    -Nekaltos karvės odą pergamentui radai, - nepatenkintas krenkštelėjo senis. - O kažkokio kvailo paukščio ne.
    -Palyginote, - prunkštelėjo Jeronimas. - Jautį pas karvę apsėklintojai veda, o gaidys pats ant vištos, kada panorėjęs, lipa. Nejaugi sužiūrėsi. Vos tik nusisuki, jau ir straksi. Dar ir snapu vargšelei per galvą baladoja, jei ta pasprukti bando.
    Miestą valdantis arkivyskupas buvo įsakęs pagaminti slaptą karaliaus Saliamono antspaudą, kurio pagalba šis net septyniasdešimt du demonus į puodynę buvo sugrūdęs ir kiekvieną savo užgaidą vykdyti privertęs.
    -O tas kaimyno? - trumpai pamąstęs paklausė Izidorius. - Kur į vištas nežiūri.
    -Šitą pavogti teks. Žmogelis nei parduoti, nei mainyti nesutinka.
    -Tai ko stovi? - piktai paklausė Izidorius. - Tempk tą neteisingą gaidį čionai.
    -Mokytojau, - nepatogiai pasijutęs,  pasimuistė vietoje Jeronimas. - Aš nemoku vogti. Tuo labiau, kad Jūsų knygoje pasakyta, jog antspaudą nupiešti gaidžio krauju gali tik tas, kuris nuoširdžiai atgailavo, pasninkavo,  yra apsivalęs tiek vidumi, tiek išore. Visą mėnesį su jokia moterimi nebuvęs.
    -Ir ką tu man nori tuo pasakyti? - grėsmingai paklausė magas, ranka graibydamas aplink save kokio nors sunkesnio daikto.
    -Prieš dvi dienas kalvio bobutė buvo Jūs ant šieno stirtos nakčiai pargriovusi, - nekaltomis akimis žvelgdamas į savo mokytoją, toliau dėstė Jeronimas. - Su arkivyskupo užsakymu vis tiek Jums nieko nesigaus. Teks dar mėnesį palaukti.
    -Tu eini antspaudo piešti, o aš to paukščio vogti, - piktai burbtelėjęs senis žengė durų link. - Teisuolis. Tai, kad tu miegi su vovere, nesiskaito. Bet sriubą iš nugvelbto gaidžio vis tiek teks tau virti.
    -Lillian, - magui išėjus tyliai pašaukė vaikinas.
    Po akimirkos ant jo peties užšoko žvitri voveraitė. Letenėlėse žvėrelis laikė nedidelį stiklinį buteliuką su gaidžio krauju, kurį ištiesė savo šeimininkui.
    -Dėkui, mažas, - padėkojo Jeronimas ir švelniai pirštu pakuteno gyvūnui už ausies.
    Šiuo atveju terminas „mažas“ netiko, tačiau tai buvo jų žaidimo dalimi. Juos abu vienodai linksmino tai, kad voverės patelė buvo šaukiama vyrišką lytį apibūdinančiu žodžiu. Labai klystų tie, kas bandytų tvirtinti, kad ši, niekada vietoje ramiai nenustygstanti šoklė, yra nieko nesuprantanti, kvaila, tik laukinių instinktų valdoma būtybė. Prieš aštuonis mėnesius, nežinia angelo sargo ar pikto demono pašaukta, ji iš medžių lapijos nušoko tiesiai prie vaikino kojų, šiam bandant slapto ritualo metu išsikviesti likimo jam skirtą patarnautoją. Šiltą rudens naktį Lillian tapo Jeronimo familiaru. Kandūs senojo mago žodžiai, kad jo mokinys miega su vovere, nieko nereiškė. Jokio fizinio kontakto. Vien tik nekaltas, dviejų draugų žavėjimasis vienas kitu per atstumą.
    Štai ir dabar, atsitūpusi tarp dviejų degančių žvakių, Lillian smalsiai stebėjo, kaip mago mokinys piešia paslaptingus ženklus ant karvės odos. Tuo metu už durų pasigirdo šauksmai ir kojų trypimas. Tai prabudę miestiečiai, uždegę fakelus ir nusitvėrę kas kirvį, kas šakes, vijosi jų kaimyno gaidį bandžiusi pavogti nevykėlį vagį, veidą slepiantį po gobtuvu. Izidoriui pakako proto bėgti šalin nuo namų. Kai triukšmas nutilo, vaikinas vėl palinko prie savo kūrinio.       


    Išeidami sargybiniai atidžiai užrakino visas duris. Jų tolstantys žingsniai skambėjo mingančio miesto tyloje. Kitos dienos vakare, arkivyskupas, siaubingai išsigandęs iš tamsaus kampo išlindusio demono, pergamentą su karaliaus Saliamono slaptu antspaudu pasiuntė tiesiai į ugnį židinyje, piktąją dvasią kryžiaus ženklu atgal į pragarą, o Izidorių su Jeronimu, šlepete pirmajam užvožęs per makaulę, nakčiai į bažnyčią, nerimstančio ten pašarvoto nabašninko tramdyti.
    -Mokytojau, - atlaidžiai žvelgdamas į visu kūnu drebantį Izidorių, ištarė vaikinas. - Jūs ne tai braižote.
    Senis išsigandęs apsidairė. Rankos mostu liepęs jam nutilti, vėl pasilenkė ir toliau balta kreida ant grindų piešė magiškas raides.
    -Čia ne tas apsauginis ženklas, - nenorėjo nurimti jo mokinys. - Karaliaus Saliamono heksagrama brėžiama keturiomis spalvomis ne ant grindų, bet ant pergamento, kuris siuvamas prie lininių marškinių apačios. 
    -Ar tu nenutilsi! - neapsikentęs užriko Izidorius. - Aš ką tau, dailininkas, kad kišenėje spalvotų kreidelių saują nešiočiausi. Ar nematai, kad bandau mūsų gyvybes gelbėti.
    Juodas atvožtas karstas su gulinčiu jame kūnu grėsmingai stovėjo už kokių penkių metrų nuo abiejų nelaimėlių. Jis iš visų pusių buvo apraizgytas storomis aprūdijusiomis grandinėmis, pritvirtintomis prie į akmenines grindis įkaltų metalinių žiedų. Mirusysis turėjo būti laidojamas kitos dienos popietę, bet jau dvi naktis triukšmingai baldėsi po bažnyčia, vis bandydamas nutraukti karstą saugančius pančius, matyt, vien tik tam, kad galėtų jame palakstyti, pakilęs virš namų stogų.
    -Viskas, - sunkiai atsidusęs senis ištiesė sopančią nugarą. - Dabar sėdam į vidurį.
    Kurį laiką buvo tylu. Miesto rotušės bokšto laikrodis pradėjo mušti vidurnaktį. Karstą laikančios grandinės ėmė virpėti vis stipriau ir stipriau, žvangėdamos daužytis viena į kitą. Persigandęs magas susigūžė ir užsimerkęs panarino galvą sau tarp kelių. Tuo metu viskas aplinkui nurimo.
    -Kur jisai? - stengdamasis kaip galima tyliau tarti žodžius, paklausė Izidorius.
    -Sėdi, - negarsiai atsakė jam Jeronimas.
    -Karste?
    -Ne.
    -O kur?
    -Pas mus, apsauginio ženklo viduje.
    Senis greitai pakėlė galvą ir atmerkęs akis net išsižiojo. Negyvėlis buvo įsitaisęs per kelias pėdas nuo jo, draugiškai tiesdamas kortų kaladę. Tarp mago mokinio ir atgijusio nabašninko, visa pasišiaušusi ir  pasirengusi pulti, gindama Jeronimą stovėjo Lillian. Matyt ši bažnyčia jau senokai prarado savo šventumą, jei į ją galėjo taip lengvai įžengti familiaras, kuris savo esme buvo iš dalies demonu, kad ir labai silpnu. 
    -Aš juk sakiau, kad ne tą ženklą piešiate, - smerkiančiai ištarė vaikinas.
    -Bėgam? - vogčiomis žvilgtelėjo durų link Izidorius.
    -Nespėsime. Jis čia atskrido oru per akimirką.
    -Tai ką siūlai?
    -O Jūs kortas nukelkite. Gal padės.
    Senasis magas padarė taip, kaip patarė mokinys. Grėsmingai išsišiepęs negyvėlis, plačiai išplėtęs baltas, be vyzdžių, akis, greitais judesiais ėmė dalinti visiems kortas, dėdamas taip pat ir Lillian.
    -Mokytojau, - peržvelgdamas savąsias, pro dantis iškošė Jeronimas. - Nuo Jūsų blogas kvapas sklinda. Labai blogas.
    -Tai, kad baisu, - verksmingai atsakė senis.
      Ištisas keturias su puse valandos aplinkinių namų gyventojai kentė iš šventos vietos, tarytum iš kokios karčiamos, pro langus sklindančius pralošusių keiksmus ir laimėjusių kraupų velnišką kvatojimą. Pastarieji garsai darėsi vis retesni. Matyt tas ar tai, kas pastoviai likdavo viršesniu, nemokėjo kalbėti.
    -Aš jau daugiau nieko neturiu, - gūždamasis kaltai ištarė visiškai nuogas Jeronimas ir rankomis apkabino savo kelius.
    Voveraitė letenėle parodė į jo viršugalvį. Nuo pavojingo žaidimo visas sukaitęs vargšas vaikinas pakėlė rankas ir atrišo jo vešlius ilgus plaukus laikančią juostelę. Po to papurtė galvą. Suspindo žvakių šviesoje į šalis tyškantys prakaito lašeliai. Akimirkai senajam magui pasirodė, kad žvėrelis, grakščiai į šoną palenkęs galvą, atvirai grožisi raumeningu, sudrėkusiu Jeronimo kūnu.
    -Tai paskutinis daiktas, - paduodamas juostelę Lillian, ištarė nevykęs kortuotojas. - Aš toliau nebežaidžiu.
    Kraupiai nusikvatojęs numirėlis ištiesė ranką delnu į priekį, tarytum bandytų jį sustabdyti. Po to pirštu parodė jam į krūtinę.
    -Jis nori lošti iš tavęs ir tavo sielos, - išsigandęs ištarė Izidorius.
    Lillian pritariamai vikstelėjo uodega. Jeronimui neliko jokio kito pasirinkimo: arba toliau žaisti, arba būti nudobtam įsiutusio numirėlio. Tuo metu įvykio vieta atrodė taip: nabašninkas sėdėjo visiškai nuogas, su perplėšta ausimi, apsigobęs paskutiniu jam likusiu daiktu - juoda pakasynų skraiste. Sužalojimą patyrė tada, kai pabandė sukčiauti ir, kaip savo turtą, pralošti bažnyčiai priklausančias, anksčiau jo karstą laikiusias grandines ir šventus daiktus iš zakristijos. Neapsikentusi tokios neteisybės, Lillian įsikabino į jį savo išlenktomis viršutinėmis iltimis. Izidorius buvo likęs tik su vienomis apatinėmis kelnėmis, ant kurių sėdimosios dalies matėsi tamsi dėmė ir nuo jo, kaip ir anksčiau, siaubingai dvokė. Atsiklaupęs Jeronimas, kukliai suglaudęs kelius, bandė prisidengti apnuogintą krūtinę ir pečius sukryžiuotomis rankomis. Už voveraitės Lillian purios uodegos matėsi karstas su į jį suverstais likusių nelaimėlių daiktais. Prieš įkalinant magą ir jo mokinį bažnyčioje, zakristijonas perdavė Jeronimui raktą nuo grandinių tam atvejui, jei grumtynių su numirėliu metu nuo kokios nors degančios žvakės kiltų gaisras ir tektų karstą tempti arčiau durų, laukiant kol sargybiniai juos išvaduos. Žaidimo įkarštyje nabašninkas savo paskutinį prieglobsti, kaip ir visus prie savęs turėtus daiktus, pralošė Lillian, todėl grandines teko nuimti. Beje, Izidorius su Jeronimu buvo tokioje pat padėtyje. Pridergtas kelnes ir siaubą keliančią pakasynų skraistę voverė paprasčiausiai atsisakė imti. Už tai mago mokinį išrengė be jokio pasigailėjimo, pilnai.
    Pasibaigus paskutiniam žaidimui situacija nepasikeitė. Trys vyrai, iš kurių vienas miręs, priešais juos tupinčiai voverei pralošė ir savo sielas. Lillian, pažvelgusi į nabašninką, įsakmiai parodė letenėle į viršų, tarytum jį vytų šalin. Tuo metu sugiedojo gaidžiai. Juodas beformis šešėlis atsiskyrė nuo nelaimėlio kūno ir su siaubingu kauksmu nėrė į palubę, o po to, išdaužęs viršuje esantį spalvotą lango stiklą, išlėkė į lauką, kur tarytum ištirpo tekančios saulės spinduliuose.
    Sargybai atvėrus bažnyčios duris, numirėlis nuogas gulėjo visu ūgiu išsitiesęs ant grindų, sukryžiuotomis rankomis dengdamas savo nuodėmingą kūno dalį. Kadangi karstą pralošė kortomis, sugiedojus gaidžiams sugrįžti jam nebuvo kur. Izidorius, iš baimės dar kartą garsiai purptelėjęs, gėdijosi pakelti pasturgalį nuo grindų. Tuo metu Lillian, įsitvėrusi iš visų jėgų, tarytum koks šunelis, iš karsto dantimis tempė apstulbusio Jeronimo link pastarojo lininius marškinius.
    Dieną tarp miestiečių pasklido gandas, kad galingas magas Izidorius nugalėjo vargšo velionio kūną užvaldžiusį demoną ir nuvijo jį šalin.


    Užslinkus nakčiai, plačioje grafo vedybinėje lovoje visi sugulė šia tvarka: iš vieno krašto ponia grafienė, dar jauna putni moteris, šviesių garbanų įrėmintu angelišku veidu. Pagarbiu atstumu, atsitraukęs nuo jos per ištisus du sprindžius - Jeronimas. Tarp jų, kaip sargybinis, patruliavo Lillian, kartais vis patikrindama, ar jos šeimininkui negresia koks nors pavojus iš šalimais sunkiai kvėpuojančios kilmingos damos pusės. Visą likusią lovos dalį buvo užėmęs Izidorius. Atvirtęs ant nugaros ir sunėręs rankas ant pilvo, senasis magas demonstratyviai nepatenkintas krenkštė ir kosčiojo. Aukštame krėsle arčiau durų sėdėjo senyva moteris. Pasigirdus net menkiausiam girgždesiui ar šlamesiui, ji ištiesdavo kaklą ir įtariai nužvelgdavo gulinčiuosius. Rankose spaudžiamas, iš virtuvės parsineštas medinis kočėlas, turėjo jai padėti greitai ir tinkamai išspręsti visus naktį lovoje galinčius kilti iš svečių pusės nesusipratimus ar neramumus.
    -Jeronimai, - atsigulęs ant šono ir prisislinkęs arčiau, kaip galima tyliau sušnabždėjo magas. - Keičiamės vietomis.
      -Negaliu, - taip pat tyliai jam atsakė vaikinas.
    -Greitai, sakau, - senis timptelėjo jam už marškinių rankovės krašto. - Aš tavo mokytojas. Daryk, kaip liepiamas.
    -Juk sakau, kad negaliu. Grafas liepė gulėti šalia ponios ir Jūsų arčiau neleisti.
    -Kodėl?
    -Sakė, jog jei jau kitaip neišeina, tai geriau, kad ketvirtas vaikas šeimoje gimtų auksaplaukiu skaistaveidžiu gražuoliu ar gražuole, nei susiraukšlėjusiu niurzga su karpa ant nosies.
    -Na prašau, keičiamės vietomis, - šį kartą nuolankiai paprašė Izidorius. - Tuoj gali demonas ateiti. Aš privalau moterį apginti.
    -Ginti galite ir nuo savo lovos krašto. Beje, ponas grafas žmonai skaistybės diržą uždėjo. Pro praviras duris girdėjau, kaip trakštelėjo spyna.
    -Aš visraktį turiu. Po to atgal užrakinsiu.
    -Negaliu. Aš žodį daviau.
    Dienos nuovargis darė savo. Nutilo dūsaujanti namų šeimininkė. Daugiau nebesigirdėjo nepatenkino senojo mago krenkštimo. Iš krėslo sklido negarsus tarnaitės šnopavimas. Tik viena Lillian, susirangiusi Jeronimui ant krūtinės, rodos, klausėsi jo lygaus kvėpavimo, budriai žvelgdama į tamsą. Trečią naktį likimas jiems lėmė susiremti su miego paralyžiaus demonu, persekiojančiu kilmingąją damą.
    Praėjo kelios valandos. Netikėtai gilaus miego apimtas Izidorius pajuto, kad kažkas svetimo ir labai baisaus palindo iš jo pusės po apklotu ir prisiglaudė iš už nugaros visu kūnu. Kaulėta skeleto ranka, o gal letena su lenktais nagais, apkabino per liemenį. Kažkas pabučiavo jį už ausies ir sukuždėjo: „Aš atėjau. „ Vargšas magas pasijuto gulintis stipriame vyriškio glėbyje. Norėjo sušukti ir pakilti iš savo vietos, tačiau, kaip jau būna užpuolus šiam siaubūnui, negalėjo net pajudėti. Taip tęsėsi gal pusvalandį. Pabaigai kankintojas viena letena sugriebė jį už gerklės ir pradėjo smaugti. Kita nutvėrė už naktinių marškinių krašto ir ėmė kelti juos į viršų. Aštrūs nagai slydo aukštyn nuoga šlaunimi. Atrodė, dar akimirką ir įvyks nepataisomas siaubingas dalykas. Taip jau nutiko, kad senasis girtuoklis atsigulė į tą lovos pusę, kur paprastai miegodavo grafienė. 
    -Gelbėk. Maldauju tavęs, - sapne pamatęs nuo Jeronimo krūtinės į jį žvelgiančios Lillian akis, vien tik mintimis, be garso, paprašė Izidorius.
    Voveraitė dar kurį laiką mėgavosi jo kančia, o po to, vikriai liuoktelėjusi iš savo vietos, sugriebė letenėlėmis seniui už mažojo dešinės rankos piršto ir stipriai papurtė į šalis.
    Prabudęs iš miego ir atgavęs galimybę laisvai judėti, Izidorius atsisėdo lovoje ir pradėjo klykti.
    -Aš vyras! Vyras!! Vyr-a-a-a-a-a-a-s!!! - jo kupinas siaubo balsas skambėjo grafo namuose ir buvo toli girdimas per atvirą miegamojo langą.
    Visi buvę kambaryje pašoko iš savo vietų. Koridoriuje bildėjo skubančių artyn žmonių žingsniai. Pažadinti miestiečiai pradėjo rinktis gatvėje prie grafo namų durų. Kai kurie net spėję užsimesti tiesiai ant naktinių marškinių kirasas ir su kardais rankose. Lillian, žvelgdama į tuštumą priešais save, išraiškingai pridėjusi letenėlę sau prie galvos, piršteliu pasukiojo toje vietoje, kur paprastai pas žmogų yra smilkinys. Šis judesys, greičiausiai, buvo skirtas kitų nematomam priekabiautojui, kuris žiauriai suklydo, sumaišęs grafienę su senuoju magu. Užbėgant už akių galima pasakyti, kad miego paralyžiaus demonas šiuose namuose daugiau nesilankė. Taip stipriai jį paveikė šis apsirikimas ir patirta gėda, kurią, kaip pasirodė, gali jausti ir nelabasis. Bent jau dėl to, kas naktį nutiko tarp jo ir Izidoriaus.


    Ketvirtąją naktį, kalbėdami poterius prieš miegą, miestelėnai balsu prašė Dievo gilaus, ramaus miego, kurio nepertrauktų riksmai, keiksmai ir demonų lekiojimas. Deja, Viešpats šių maldų neišklausė ir jų nepasigailėjo.
    Tyliai pravėręs kamaros duris, Izidorius pirštu galais nusėlino į kitą didžiojo kambario galą, kur paprastai už užuolaidos sienos nišoje miegodavo Jeronimas. Seniui pasidarė smalsu, kodėl jau ištisą mėnesį jaunuolis nakčiai gulasi ant aslos prie židinio, įsisupęs į savo storą apsiaustą, bet nemiega savo guolyje. Atsargiai atitraukęs užuolaidą pažvelgė į vidų. Užsitempusi apklotą iki pat smakro jo vietoje gulėjo mergina. Jos rausvi, ilgi plaukai, pasklidę garbanomis dengė šiaudų prikimštą pagalvę. Juodos akys žvelgė į magą.
    -Tu juk ne šiaip Lillian? - paklausė senis ir rankos mostu sustabdė jau pakirdusį ir artyn priėjusį Jeronimą.
    Po įvykių bažnyčioje ir grafo namuose Izidoriui kilo įtarimas, kad voverė turi ženkliai daugiau galių, nei privalėtų jų turėti paprastas familiaras.
    -Aš „lillian“, - žvelgdama už mago nugaros stovinčiam jaunuoliui tiesiai į  akis, nuolankiai ištarė mergina.
    Familiaras negali meluoti savo šeimininkui. Pirmą kartą, kai Jeronimas paklausė, voverė nageliu pakrantės smėlyje išbraižė žodį, tapusį jos vardu. Vaikinui tada pritrūko magijos žinių, kad suprastų, ką mato priešais save. O jo mokytojui iki šios nakties tai buvo visiškai nesvarbu. Kai gyvūnas be jokių didesnių pastangų, vos tik panorėjęs, jaunuolio akyse ėmė pastoviai atvirsti žmogumi, tarpusavio ryšis tarp jų jau buvo tapęs tokiu stipriu, kad vienam žuvus, būtų miręs ir kitas.
    -Kas tavo motina aš jau žinau, - sausu balsu ištarė senis. - O dabar pasakyk, kas tavo tėvas.
    -Dis, - sunkiai atsidususi mergina ištarė jos tėvui didžiojo poeto Dantės Aligjeri suteiktą vardą.
    Šį kartą Izidorius slėptis bėgo taip greitai, kad Jeronimas vos spėjo paskui jį įšokti pro užveriamas kamaros duris.
    -Ko tu bėgai? - užstumdamas vieną po kito keturis sklasčius, uždusęs paklausė magas.
    -O Jūs?
    -Tu girdėjai, kas jos tėtis?
    -O kas?
    -Tu durnas? Dantės neskaitei? Jei jis dėl dukros aiškintis atlėks, tai ne tik mums abiems, bet ir visam miestui galas ateis.
    -Bet už ką?
    -Pas save nakčiai į lovą ją guldeisi? Guldeisi! Už ausyčių jai kutenai? Kutenai! Pamaitinęs pilvuką glostei? Glostei! Supykęs būdamas, sugriebęs už pakarpos nešiojai? Nešiojai! Už uodegos tampei? Tampei! Ką, maža?
    -Aš tik norėjau būti laiminga, - iš už uždarų durų pasigirdo verksmingas merginos balsas.
    Kažką sugalvojęs senis ėmė skubiai atitraukinėti visus sklasčius iš eilės.
    -O dabar eik ir padaryk ją laiminga! - išstumdamas Jeronimą laukan suriko magas.
    Užverti durų Izidorius jau nebespėjo. Visas tuntas sukubų, pasiųstų Lillian motinos ir į vidų patekusių per kaminą, keršto vardan suvirto į kamarą. Demonai, pasivertę įstabaus grožio jaunomis merginomis, ėmė temti magą prie kampe stovinčios lovos.
    -Nustokit kutenti! - ne savo balsu klykė senis. - Tik ne kelnes, ne kelnes! Marškinių nesuplėšykite!
    Kažkas keletą kartų dusliai subildėjo didžiajame kambaryje. Lillian, neapsikentusi ten zujančių demonų priekabių prie Jeronimo, keletą jų mestelėjo į sieną virš židinio. Neišlaikiusios stipraus smūgio, lauko durys nulėkė nuo vyrių ir su trenksmu nuvirto ant aslos. Angoje stovėjo milžiniška raguota būtybė su liepsnojančiomis akimis.
    -Tėti, aš galiu viską paaiškinti, - Lillian užstojo Jeronimą savo kūnu. Nuo to momento, kai mergina garsiai pasisakė esanti demonu, išsisklaidė iki tol ją slėpę burtai ir tėvai pagaliau surado savo nepaklusnią dukrą.
    Pragaro valdovas ištiesė leteną ir pirštu su ilgu lenktu nagu pamojo vaikinui eiti artyn. Tuo metu pradėjo giedoti gaidžiai ir piktosios dvasios pradingo. Kadangi Lillian buvo surišta su mago mokiniu šeimininko ir familiaro tarpusavio sutartimi, jos tokie niekai neveikė. Lengviau atsidususi mergina atsisuko ir pažvelgė Jeronimui tiesiai į akis. Tuo metu tekančios saulės spinduliai užliejo kambarį. Lillian reikėjo tik nukreipti žvilgsnį šalin. Tačiau ji sąmoningai to nepadarė. Po minutėlės į savo draugą žvelgė paprasta raudonplaukė miesto mergaitė. Be jokios magijos ir kerų, išskyrus savo moterišką žavesį. Yra daug būdų paversti žmogų demonu. Ir tik vienas vienintelis leidžiantis padaryti taip, kad demono vietoje atsirastų žmogus.
    -O štai dabar mums tikrai šakės, - liūdnai ištarė senasis magas, sunkiai žengdamas per kamaros duris. Basas, baisiausiai susivėlęs, su perplėštais iki juosmens marškiniais. Žilais plaukais tankiai apžėlusi krūtinė buvo išmarginta gausiomis raudonomis dėmėmis, likusiomis nuo aistringų sukubų bučinių.
2017-04-02 21:51
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 16 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-29 05:17
golondrina
patiko--laabai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-15 15:27
Andrėnas
Miniepizodai puikūs. Gaila, kad pabaiga tokia kaip ir be akcento...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-08 08:52
Dekonstrukcionistas
Labai priminė Terry Pratchett, tiek geromis, tiek ne tiek geromis savo teksto savybėmis. Bendrai paėmus, tokios knygos, jeigu ji būtų knyga, niekuomet neskaityčiau, bet kaip apsakymas gal ir visai nieko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-07 14:52
Sportbatis
Na, toks naivokas pasakojimo stilius, bet čia turbūt taip autorius norėjo.
Penki už sveiką humoro jausmą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-29 00:37
laikas yra laikas
Labai, labai patiko, baisiai jau išradingai. Seniai beskaičiau tokį įdomų. Dėkui, skaičiau ir šypsojausi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-26 19:09
Luiza Šarlotė
Galima rašyti ir "klūpėdamas" ir "klūpodamas". Abu terminai teisingi, nesvarbu, kad sistema rodo klaidą. Pasitikrinti visada gali per googlę.
Grubių klaidų nėra, šaunuolė! Gal tik:
"Prieš dvi dienas kalvio bobutė buvo Jus ant šieno stirtos nakčiai pargriovus" - jus (trumpoji u). Dar man nesuprantama, kodėl "jūs" rašai iš didžiosios raidės? Tai mandagumo kreipinys į vyresnį ar nepažįstamą žmogų, bet didžioji J raidė dedama, kai rašome jiems laišką, o kreipiantis - tikrai nebūtina.
skląstis - ą nosinė
Kūrinys įdomus, išraiškingas, įtraukiantis į įvykių verpetą. Rašyk, tęsk, tobulėk, tau puikiai viskas sekasi.  Rašau 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-26 17:31
Nuar
Dėkui už nuorodą į klaidą. Kadangi man labai gėda dėl savo žioplumo, aš visą likusį gyvenimą atsiminsiu, kaip rašosi šis žodis ir žodžių derinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-26 15:53
Luiza Šarlotė
Toliau neskaičiau irgi
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-26 15:53
Luiza Šarlotė
Gramatinė klaida - negėriau jau tris dienas, o ne "trys dienas"
Klaidų taisymo programos gramatikos neišmokys
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-26 13:15
Nuar
Dėkui už gražų komentarą. Dvikova yra susijusi su tam tikra "prievarta": rašymo terminas, kūrinio dydis, duota tema, pasaulis, laikotarpis ir pan. Tenka atsisakyti kai kurių scenų. Rašai ne taip, kaip norėtųsi ir ne apie tai, apie ką dabar norėtųsi rašyti. Todėl ir panaudojau kai kurios "nuvalkiotus" triukus. Nors, studijuojant psichologų komentarus apie jų stebėtus žmones, patyrusius "miego paralyžiaus demono užpuolimą", tikrai buvo susidurta su baime, kad sapnuose vyriškį užpuolė tos pačios lyties demonas. Tiesiog pasinaudojau tikrovėje nustatytais faktais. Aišku, ne apie tikrą demonų užpuolimą, bet patirtas fobijas.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-26 12:42
sesė mėta
Taip ir nepakomentavau iki šiol. Tai va:

Buvo įdomu paskaityti. Kortavimas iš nusirenginėjimo bažnyčioj man ypač „gerai suėjo“ :). Apskritai vienas geresnių Nuar tekstų, kuriuos skaičiau, jei jau taip.

Tik...

Norėjau kokio didesnio „mindfuck‘o“ ar siužeto vingio, ar panašiai – kad Lillian bus demonas, matėsi jau iš pat pradžių.

Man atrodo, per daug paaiškinimų. Skaitytojas ir taip būtų susivokęs. Na, pavyzdžiui:
„Šiuo atveju terminas „mažas“ netiko, tačiau tai buvo jų žaidimo dalimi. Juos abu vienodai linksmino tai, kad voverės patelė buvo šaukiama vyrišką lytį apibūdinančiu žodžiu.“
„ Kandūs senojo mago žodžiai, kad jo mokinys miega su vovere, nieko nereiškė. Jokio fizinio kontakto.“

Na ir dar tas „rudas“ humoras gal ne vietoj ir ne laiku.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-21 12:19
Nuar
Deja, Jūs klystate, jei kalbate apie žodį "klūpėdamas". Kadangi aš nelabai moku rašyti ir darau daug klaidų, o pas fantastus tai yra pripažįstama didžiuliu trūkumu, juodraštį patikrinu su klaidų taisymo programa. Rašoma "klūpėdamas", bet ne "klūpodamas".:)
Patikrinau dar kartą. Gramatinių klaidų pirmame sakinyje nėra.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-21 12:03
Už kapeiką
gramatinė klaida pirpirmame sakinyje. toliau nebeskaičiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-19 11:28
Liudvkas
                                         
Dėkoju už apsilankymą ir pareikštą nuomonę...Jūs teisus, pasistengsiu užpildyti spragas ir pateikti išsamesnius aprašymus. Galiu tik paaiškinti, kad tai yra toks mano detektyvinis planas,-viskas išryškėja pabaigoje...Ačiū už pastabas...Sėkmės kūryboje ir gyvenime.
P.S. Perskaičiau Jūsų kūrinį,- puikus kūrinys, - supratau, kad, Jūs, savo komentaru Liudvikui, norėjote pašmaikštauti...Jūs viską puikiai supratote....
                           

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-19 11:28
Liudvkas
                                         
Dėkoju už apsilankymą ir pareikštą nuomonę...Jūs teisus, pasistengsiu užpildyti spragas ir pateikti išsamesnius aprašymus. Galiu tik paaiškinti, kad tai yra toks mano detektyvinis planas,-viskas išryškėja pabaigoje...Ačiū už pastabas...Sėkmės kūryboje ir gyvenime.
P.S. Perskaičiau Jūsų kūrinį,- puikus kūrinys, - supratau, kad, Jūs, savo komentaru Liudvikui, norėjote pašmaikštauti...Jūs viską puikiai supratote....
                           

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-14 10:03
bruno b
nelabai maloniai apie šakes
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-11 23:14
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Ats tai pertsigandau to napatstiko...tikrai tikrai, tik priėjau iki tots vietots ir vitkats, tada pertsigandau paitsiautsiai ir...dapar dar tirtu...kaip reikėts eiti į lovytę nepetsuprantu...Iki tol puvo vitkats tik patakka, o patskui, po to, kazkats, kats kazkaip greitai paigiatsi, pet tats napatstikats puvo tikrats...taip...aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-05 17:21
Pranas
Puikiai rašote.
Kalbu ne apie turinį. Aprašomi dalykai manęs jau nekutena. Kalbu apie mokėjimą, gebėjimą apsieti su žodžiu. Šia prasme Jūs  man panaši į magą. Lengva skaityti, kilnoti sakininį, išgirsti mintį ir patikėti, kad sunkiausią mokslą, reikalinga prozaiko darbui, jau įveikėte.
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-02 16:53
Vetra Vika
Sudomino, sužavėjo užbaigtumu gražios logiškos  mintys, kupini linksmo sąmojaus dialogai, įtaigūs vaizdiniai:
.,,...  -Pas save nakčiai į lovą ją guldeisi? Guldeisi! Už ausyčių jai kutenai? Kutenai! Pamaitinęs pilvuką glostei? Glostei..."

Pasikroviau gera energija-))) Sėkmės - visur.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-09 23:27
Nuar
Dėl karbonado ir apsėklintojo tai tikrai sutinku. Terminai atsirado praėjus viduramžiams. Tuo metu labiau tokiam kepsniui, kaip dabartinis karbonadas, apibūdinti buvo naudojamas bendrinis žodis - kotletas, kuris iš pradžios nereiškė maltos mėsos patiekalą, bet paprastos keptos mėsos gabalą su kaulu. O štai su nabašniku yra kitaip. Tai frazeologizmas, atėjęs iš labai senų laikų, lenkų kalbos, naudotos viduramžiais. Su spalvotom kreidelėm dar prasčiau - Leonardo da Vinči 1495 metais labai mėgo jomis piešti. Jos išrastos gerokai anksčiau. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
1 2
[iš viso: 35]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą