*230304012017

Pasklido terpentino kvapas.
Nebesivaikydamas savo didžiosios drobės,
Pradėjau kalti mažus gabalėlius prie sienos ir tept užmerktomis akim.
Ir sunku stovėti
Sunku nenusisukt,
Bet vis stovi ir tepi.
Lig nelabasis paliks ramybėj namus.
Mano sargai manęs nebelanko
Ir aš visai pasidavęs.
Nenoriu rytojaus, nenoriu šiandien, o ir čia ir dabar neturiu kur dėtis.
Kartais pasidaro baisu, kad tai niekada nepraeis ir kyla mintys - o tai kaip teks su savim gyventi.
Gal visai pamečiau protą? Būtent šioje akimirkoje, kai rodos jis grįžo namo?
Ar šis mano senas draugas - protas - manęs neatpažįsta, nejaugi mes taip pasikeitėm? Nejaugi tiek laiko prabėgo?
Ir vis kalbinu aną bendradarbiauti, o šis vis neklauso, vis atsuka nugarą, o aš įlendu į ekraną ir jau prasmegęs.
Ir kyla pyktis.
Nežmoniškas pyktis daryti nuodėmę prieš save, žinant apie visus pačiosios niuansus.
Kvailys kažkoks.. Bet ką padarysi,
Į valtelę labai išmintingų ir  nebuvo susirinkę.
Nutepiau žmogų Kadmiu perdegusiu veidu - tai mano draugas mandarinų valdovas, jis klausia kas mes ir vis vieno paveikslo dar trūksta.

Aš nebematau vizijų, nebematau kas už durų ir drobėse skamba tik senų prisiminimų aidai.
Tuoj imsiu dar vieną ir padaręs balą ant žemės paliksiu pernakt džiūti.
Tik ką tapiau mergaitę galvojančią norus.
Tuoj nutepsiu dar vieną su peiliu ar gelėm užu nugaros.
Tuoj nutepsiu ją pasidėjusią mano galvą ant kelių.
Tuoj padėsiu savo galvą ant jos kelių.
Tuoj tuoj tuoj, išauš rytojus ir vėl skelsiu galva sieną.
Ir vėl pasiglemš mane ekranas ir nekęsiu savęs.
Ir ta kančia, kurią man pažadėjo Škėma, toliau tęsis.
Ir prakeiksiu tą nelabą beprotį, jog išrūkė mane iš manęs it bites išrūkydavom vaikystėje iš avilio.
Ir bijau, kad tuoj tikrai pažadėsiu - jog kai baigsiu tai -
Sudeginsiu kūrinį.
Arba sudeginsiu save. Arba sudeginsiu gyvenimą, jog naujas pavasarį užaugtų.

Nors galbūt, tiesiog būsiu čia - ekrane,
Kentėsiu neapykantą.

Bet metas kitai drobei

230304012017