Narve (3. skyrius)

3.

Deja, gyvenimui nieko iš žmogaus nereikia. Gyvenimo reikia žmogui. Jis nuolat galvoja, veikia, siekia, kad galbūt vieną dieną pasijustų gerai. Kol amžinybės iliuziją nutraukia netektis. Tada ima persekioti labai įkyri mintis – jog laimė visad slampinėjo kažkur panosėje.

***

Alekas neprisiminė, kaip atsidūrė namuose. Jo gyvenimas staiga tapo labai tikrovišku sapnu. Pro šalį plaukė vaizdai, o jis nieko nesuprato, nes kūnas ir mintys tiesiog atsisakė priimti tai, kas vyksta čia ir dabar. 
Namuose vyriškis rado paserviruotą stalą, žvakes ir dvi vynui skirtas taures. Jis prisiminė, kad žmona jam ruošė staigmeną. Alekas pastebėjo mažytį žydrą vokelį, papuoštą kaspinėliu. Jis susimąstė, ar gali egzistuoti dar didesnis skausmas? Čia pat suprato, kad gali... Vokelio turinys sugniuždė vyrą galutinai. Tai buvo pasveikinimas su būsimomis tėčio pareigomis ir pirmoji jo vaikelio nuotrauka mylimosios gimdoje. Dieve, jis nepastebėjo, kad jo žmona laukėsi. Jis net nepasakė šį rytą, kad ją myli. Nepasakė ir vakar...
Alekas išėjo į balkoną. Lauke lijo. Vienišas vyriškis stovėjo ir klausė lietaus ošimo. Skruostais riedėjo tylios beribio skausmo ašaros. Verkė dangus. Verkė ir palūžusi Aleko siela.

Po lemtingos dienos Aleko gyvenimą užgožė apatija. Visi paguodos žodžiai, išsakyti artimųjų, negydė, o kunigo kalba per laidotuves atrodė beprasmiška. Alekas sėdėjo bažnyčioje nunarinęs galvą. Iš bejėgiškumo būsenos jį pažadino tėvo žodžiai:
– Kas avarijos kaltininkas?
Tai buvo genialu! Alekas ieškos kaltų! Nubaus ir sutryps juos, kaip jie sutrypė jo gyvenimą!
– Krovininio automobilio vairuotojas. Jis kaltas dėl avarijos.
– Nesijaudink, Alekai, aš pasinaudosiu visa savo galia ir įtaka, kad įkištume Katerinos žudiką už grotų, – pažadėjo tėvas.
Netekusio žmonos vyro širdyje sau vietą atrado visa griaunantis kerštas. Kaip tik tuo metu bažnyčioje iš kunigo lūpų liejosi žodžiai apie artimo meilę ir atleidimą...

Alekas daugiau nėjo į darbą. Neatrado savyje jėgų ten sugrįžti. Jis nusiuntė paštu prašymą jį atleisti. Beje, į žmonos laidotuves iš kolegų atėjo vienintelė naujokė Vilmutė. Ji elgėsi gražiai. Beveik nepridarė jokių bėdų. Beveik. Tik raudodama suklupo vieną kartelį prie karsto, išvartydama pusę puošniųjų vainikėlių, ir kiek vėliau su ranka netyčia kliudė sienos nišoje degančias žvakes. Laimei, vieno iš giminaičių reakcijos ir rankų miklumo dėka, pavyko išvengti gaisro šarvojimo salėje. Iš tiesų, viskas praėjo sklandžiai. Niekas nenukentėjo. Net Vilmutė.

Vėliau sekė teismo procesai. Alekas su tėvu išpildė savo aistringus pažadus, duotus šventų bažnyčios statulėlių akivaizdoje. Vairuotojas buvo nuteistas kalėti terminui, per kurį tikrai pakaktų laiko pamiršti, kaip atrodo gyvenimas laisvėje. Visgi, kerštas Aleką įstūmė į dar vieną aklavietę. Jis nebežinojo, kur dar ieškoti kaltų ir kur semtis jėgų, kad galėtų eiti pirmyn. Alekas nekentė viso pasaulio, bet visų juk į kalėjimą nesusodinsi...

Vieną dieną Aleką aplankė Katerinos tėvas.
– Girdėjau, kad išėjai iš darbo. Ką ketini veikti toliau? – teiravosi vyras neseniai našliu tapusio žento. 
– Aš nežinau. Po Katerinos mirties man viskas neteko prasmės.
– Gaila, kad dažniausiai tik tragedijos mus verčia susimąstyti...
– Ką jūs turite omenyje?
– Nesvarbu. Eisiu iš karto prie reikalo. Tu esi Katerinos turto paveldėtojas. Kaip žinai, seneliai jai paliko sodybą. Dabar ji priklauso tau.
– Ir ką man su ja daryti?
– Pirmiausiai galėtum susiimti ir pasistengti atgauti norą gyventi. Netrukus atšils orai. Tau neprošal būtų ten nuvažiuoti. Apžiūrėti namo būklę, pameškerioti, pasikrapštyti remonto darbuose, pabūti gamtoje.
– Jūs siūlot man užsiimti niekuo ir manot, kad man tai padės atsitiesti? Aš gerai supratau?
– O šitos keturios sienos tau padeda? Ar ketini įsidarbinti kitame ofise ir vėl save užversti krūva darbų?
– Galbūt. Kad tik nereikėtų galvoti...
Kurį laiką tvyrojo tyla. Katerinos tėvas ieškojo tinkamų žodžių. Nenorėjo dar labiau liūdinti palūžusio žento.
– Aš suprantu tavo skausmą, Alekai, bet patikėk manimi – niekas taip negydo, kaip paprasti, širdžiai mieli dalykai. Tu neprivalai save pasmerkti dar didesnėm kančiom.
– Aš pagalvosiu... – pavargusio žmogaus balsu atsakė Alekas.
Katerinos tėvas suprato, kad laikas dukros vyrą palikti ramybėje. Jis pasėjo Aleko galvoje naują mintį. Vylėsi, kad galbūt iš to kas nors ir išeis. Svečias tyliai uždarė liūdesio ir savigailos pripildyto buto duris.

Kitą dieną Alekas paskambino savo tėvui.
– Aš važiuoju į Katerinos senelių sodybą. Pabūsiu ten kurį laiką.
– Ką veiksi tame Dievo užmirštame bažnytkaimyje? Negi pradėsi užsiiminėti kaimo turizmu?
– Ne. Aš važiuoju ten pailsėti.
– Pailsėti? Tau darbo, vaikine, reikia! Naudingos veiklos, kad mažiau visko prisigalvotum.
Alekas atsiduso.
– Tėti, aš tikrai noriu pakeisti bent trumpam aplinką.
– Na gerai. Tik žiūrėk ilgai ten neužsibūk. Dykaduoniavimas dar niekam neatnešė naudos. Ir kam tau reikalinga ta sukriošusi sodyba? Parduok tu ją!
– Apie tai pakalbėsime vėliau. Dabar aš einu ruoštis kelionei.
Alekas baigė pokalbį su valdinguoju tėvu. Gal ir gera mintis porai savaičių ištrūkti iš slegiančių namų aplinkos. Vyriškis dar tiksliai nežinojo, ką veiks tyliame užkampyje. Kita vertus, nieko neveikia jis ir čia. Ištisas dienas žiūri televizorių. Ir nieko jame nemato.

Rytą Alekas su šiek tiek praskaidrėjusiomis mintimis išsiruošė į kelią. Deja, kelionėje ūpas subliuško tarsi nevykusi šukuosena po rudeninio lietaus. Vėl pradėjo gesti mašina. Keliautojas baisiai susinervino. Už ką, po velniais, autoservisui reikėjo sumokėti tiek pinigų, kad po kelių dienų automobilis vėl tapo nevaldomas?! Keiksnodamasis Alekas šiaip ne taip sugebėjo su trūkčiojančiu varikliu pasiekti miestelį.
– Prašau... – maldavo Alekas mašinos.
Ties įvažiavimu į miestelį, kaip tik prie ženklo su gyvenvietės pavadinimu, automobilis nusprendė savo kelionę pabaigti. Alekas dar bandė keletą kartų mašiną užvesti, bet ši užsispyrusiai protestavo judėti iš savo vietos.
– Nuostabu. To man tik betrūko!
Alekas sėdėjo prabangioje, bet kaprizingoje mašinoje ir stebėjo tylius laukus aplink. Nė gyvos dvasios. Vyras vedžiojo akimis užrašą „Sniegė” ir klausė savęs, kokio velnio čia važiavo. Ant ženklo po miestelio pavadinimu kreivom raidėm buvo užrašyta: „LABAS. AŠ KRABAS”. Alekui atrodė, kad pasaulis iš jo šaiposi. Vyriškis jau gailėjosi, kad čia važiavo, nes viskas ir vėl klostėsi ne pagal jo idealųjį planą.

***

Kasdienybė kartais susijaukia. Tada atrodo atiduotum viską, kad tik ją susigrąžintum. Žinoma, gerai sugalvotas planas gali padėti ir vėl pasijusti saugiai. Bėda ta, kad chaosas yra netvarkingas, fizikos dėsniams nepaklūstantis kūlys. Tai kokia prasmė planuoti, jei dienotvarkės sąvoka staiga išnyksta?