iki UŽ-gi/MI<->GI/mi-MO

Sapnuodavau tave,
kai skauda.

Kai tu, išgirdęs mano raudą,
vėl ateini,
drąsos apsiaustu nešinas,

kai atsikėlus aš
vėl šluostaus ašaras.

Juk tu buvai ten –
aš mačiau,
paliest galėjau,

nors nei kalbėt,
nei juoktis mums ten
nereikėjo.

Tu supratai mane
dar iki užmigimo –

springstu nubudus
nuo susitikimo.

Kai miręs
vėl man pasirodai
tarsi gyvas –

čia aš ar tu
prisišaukėm,
o gal – likimas?

Bet juk sapne
nėra tokių vingrybių –

keliuos ryte pilna jėgų,

nors miręs tu –
– neši gyvybę –



2017 03 10
(Nida, Kūrybinio raštingumo stovykla, „Iš tylos: sapnai“)