Nihilelegijos. Brendyla, liūdesio laikas

.





Jaunystėj glamonėjo jis... metaforos iš nieko gimė
Kančioms jaunystės apdainuoti, tiems ilgesiams, ak, liūdesiams,
Cinizmas – tiko šokiruoti, pritrenkti savimi visus:
Poetas štai – yra – ne bus – su kruvina puta ant lūpų,
Och, eiliavai tadais su ūpu!

Kodėl paliko  nihilis
Lyg „Rankose“ –  be rankų? Jo šiandienos dvasia
Žaibais nebesitranko, nei spjaudosi kraujais?
Apžvelk naujausią derlių – ar bepažinsi bent, kad ten iš nihilio kas dygę!
Nei įtampos, nei siaubo, nei paniekos gyvenimui, kurio net nėr…
Vienintelė tavo daina teegzistuoja –
Supusi nihilio vygę.

Ir tu – prie kapo.
– Ak, laikas tas – kur beteliuskuoja nebedygęs?
Būtent – kas gi turėta, kas buvo būta?

Nedaug buvo būvy tvarkos nei taupos.
Nedaug buvo laiko strėlėms,
Ir dar mažiau kardams galąsti.
Sėjai it pjūčiai nedaug, bei
Per ilgąją žiemą šerkšnotą,
Per tamsią,  jo nedaug teišpuolė
Išmoningoms buklybėms dievų
Apsvarstyti,
Statinių jų planams
Ir jų pramotės vyliams,
Raizgiai sielai pasaulio  išpinti nedaug
Laiko buvo, – nei puolėm prisunkt jo,
Ir negaila.

Išaugti reikėjo, nerti tyrojo
Liūdesio jūra trūko laiko,
O jūrą samstė jau bent keli,
Plonom rankutėm dailiai
Drožinėtus šaukštus laikę,
Ir  buvo jie mokovai dideli
Užristi sielvarto gurvuolį ant Rambyno.
Jei tau tik dilgė kirto – patylėk:
Akmuo tas kraują siurbė ir naikino.
Betgi nesprogo niekad
Jaučiu pūtusis varlė,
(Ji Labanoro dūda buvo) – ji
Pagrojo gailiai.

Gailiái planetai grojo,
Ant juoko išspjautai,
Erdvėj per kančią gimdžiusiai Džeheną,
Kur siurbė laiką į save, bet jai
Toli lig jaučio buvo: siuntant
Tavoj statinėj proto mielei,
Be kranto geso pikto blogio ratilai
Galybių pleiskanos lauke – laike,
Ir štai – ištrūkom... iš kur?  iš nihilio?
O gėda – švento  Murtikrišnos kanši akivaizdoj,
Super-gerojo  skonio paniekai?
Ir šiandien lieka  neišspręsta – kaip, kodėl
Taip nusidėję jaunai tiesai visai nesijautėm sužlugę?

Sužlugę?
Smiltelių nebeskaičiavom ir netikėk –
Nebestigo dienos nei nakties
Giliosios svajonei nei meilei, nei duonai
Nestigo laukų  nei kaitros,
Miško aidui
Nestigo.
Nesenkantį laiką negrįžtantį
Švaistėm

O nihilis pūtėsi, be manifestų. Rankos prarado rankas,
Ir pats sau  jis pabodo.