Maršrutas

Vaidenies, o į priestočio vakaro žvilgų žakardą
Laumės veria nusmailintą delčią ir pusbalsiu barasi.
Toks jau metas. Nulyja – nuskauda, nulyja-nuskauda
Šitą vangią stotelę, netikslų vėlyvą tvarkaraštį

Ir dygoką maršrutą kartotis kažkas užkerėjo...
Kaip alsuoja į nugarą rūkas, įkliuvęs į pasalą.
Toks jau metas. Nebyliai apsisiaučiam vienu rugsėju -
Srovele tyška esamas laikas, toks velniškai nesamas.

Kitas dažnis lietaus, tau tyliu, kitas nemigos pulsas
Metas deginti laiškus, tik veltui – nulyja ir nedega.
Prisidengęs apykakle fetro kitoj kelio pusėj
Vaidenies, tartum būtum skolingas man dar vieną pabaigą.