Na va, ir sėdim mes penkiese,
Visiškoje tyloje,
Ir sėdim mes penkiese beribej minčių erdvėje.
Tik begarsis rūkas plevena ore,
Ir slogus nakties lietus kalba ir kalba už save.
Sedim mes penkiese,
Be žodžiu ir veiksmu,
Tik vienu sustingusiu žvilgsniu,
Ir vėl galva ratu, nuo svaigulio minčių.
Kur aš? Kas aš? Kodel aš?
Ir vėl sugrystu, jog sėdim mes penkiese
Nuo pat pradžių.
Kelione į priekį ir vėl atgal.
Nuo ten kur pradėjau kelia atgal,
Atgal į save.
Sėdim mes penkiese,
Bet padeti sau galiu tik aš.
Juk keturios sienos be manęs,
Tik nebylios palydovės,
Į ten ką mes vadiname
Sielos gelmes.