Rašyk
Eilės (72036)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Aš Jums sakau, ten kur patekau - esti Twin Peaks.
Visi veikėjai tiek išgalvoti, jog net tikri ir tuo pat metu tiek tikri, jog išgalvoti.
Ir groja čia mano pamėgti Chopin'o kūriniai.
Dar nesugalvojau kaip šią vietą ištiesų pavadinsiu.
Bet faktas vienas, kad ši vieta (kaip ir kiekviena į kurią žvelgi tinkamomis akimis) turi visas reikalingas charakteristikas.
Akimirkai pamirškim mėlyną kambarį, pamirškim ežerą, įlgą koridorių vedantį į mano valdas, butelį vidury niekur ar net vonią, kurioje tadais gal ir ištšiesų sugebėjau numirti.
Akimirkai atsidurkime čia ir dabar ir pasinerkime į istoriją iš pirmų lūpų.

***

Mano mama, man leidžiantis laiptais tarė:
- Visada išeidamas patikrink ar užrakintos durys, grįžo daug iš kalėjimų.
Ir durys užsitrenkia. Čia viduryje niekur, o gal tiksliau vienuolika kilometrų iki pasaulio krašto atsiduri aklinoje tamsoje. Taip, virš galvos vis dar dega žiburys, apšviečiantis pirmus aštuonis žingsnius į nežinomybę, bet toliau ves tik žvaigždės.

Šiuose laikuose aš jau nebe dailininkas, ne tapytojas, gal net ne režisierius, ne mistikas iš kitos ežero pusės, dar ne detektyvas. Veikiau žurnalistas mėtantis savo pėdas, jog nepalikti intervencijos žymių tykioje miestelio ekosistemoje.

Čia esti diena, kai visi dirba savuosius darbus it žmonės, gyvena su tėvais, kurdami savo dienines istorijas ir dalias. Taip pat, esti naktis, kai jie (mes) tampam žvėrimis, ir mūs istorijos įrašą nusineša gamta. Balto žmogaus dalios šalia pasaulio krašto. O aš keliausiu į pasimelsti už tuos ant kalno.

Užgroja Gould'as Beethoven pagal Liszt.

***

Tamsa man žengti toli neteko, visai šalia užu tvoros atsiveria durys į man puikiai pažįstamą, tiesa sakant, bendrom rankom sutvertą kambarėlį, erdvę kur demonai slepiasi nuo tiesos. Balta šviesa ir ištysę veidai pasitinka ten pat kur ir tikėjaisi juos atrasti prieš savaitę, mėnesį ir metus. Ten kabo paveikslai primenantys būtį, sėdi ir gyvi įsirėminę esatį veikėjai laiko maltais veidais. Švariai nuskusti, švariai baltom juostelėm per visą kūną puošti, kiti Lietuvišką savanorių žalią įgavę. Ir ekranų mėlis šviečia akis. Jie čia nuo tikrųjų miestelio demonų/teisėjų slepia savąsias nuodėmes. 
Aš čia savas, nors ir demoną savyje palikau už durų mėlynam kamabarėly.
Apžvelgiu viedus: Snukis, Šašlykas, Gyvūlys, Bikis ir Brolis.

-O, Brolus Palaidūnas sugrįžo!, ir pliaukšteli fotelin, prisėt, pailsėti šalia. - Kokią burnelę lašų, paimsi? 
Atsisakau, patsai išmaukia, o aš vynioju suktinę.
- Tai rūkai tik tokias? - pasiteirauja Snukis.
- Tiesa, kambaryje rūkant, greičiau išsivedina, - atsakau, prisidegu.
- Tai kamabaryje rūkai? Ir kas ten jum leidžia?

Ir pradedu istoriją apie tai kaip mes atsiradom mėlynam kambarėlyje, kaip lankė Šamanas, kaip lankė Žmogus Juodu liežuviu, kaip išgalvojau žurnalistą, kaip Biesas paimė sudeginti kūrinį, kaip valtelėje jie mėgino perrašyti testamentą, kaip niekas negali jo rasti paslėpto Egipte, piramidėj.

- Nesamonės, - netiki. - O čia tai mistiški dalykai pradėję vykti, vieną naktį gyvūnai mietelyje iš miško apsilanko, kitą dieną pinigais lyja ar žuvys iš tvenkinių pabėga. - Pasakoja Snukis, kiti linkčioja pritaria. - Sako naujas žmogus mieste atsiradęs, visokiu gėriu už pusę kainos dalinas, tai dabar visi apsišėrę naktimis protą pameta. Sako miške irgi sujudimas, kažkokie fanatikai vidurnaktį renkasi eglyne ir kalno kažkokio ieško. Kalba, jog dar pora metų ir čia niekam darbo nebebus, tik svečius iš užu vartų priimti liksim tikę.

Keistai skamba tokie žodžiai iš šių bedievių, bet vis lyg kažkuom jie tiki.
Šiam mietelyje būta keturių šventovių: dvi bažnyčios, skirtingom pažiūrom, miškas ir kalnas, kurio esamos būvimo vietos niekas nežino. Dar girdėjau kiti eina melstis prie senojo Ąžuolo, ar arčiau vandens. Ir vis tiesa reiškias, Žmonės pamiršta senolį Dievą, grįžta pas Perkūną, pas kitus Pagonių nuo nelaimės vėjų saugančius, ieško užuojautos šioj užmaršties žemėje.

Ir vis istorija nevisai apie tai.
Vyksta krašto monipolizacija, vienos šeimos rankose, visi tampam kaip broliai it būtą tuo vadinamu komunistų laikotarpiu, tik šį kart visi savo noru iš nebūties kur dėtis, iš bedieviškumo. Ir grežia monipolija žemę ir grežia vandenis. Pats mačiau tinklus perpildytus žuvimi, pats mačiau kaip rastus veža iš miško ir plynose paltybėse iš pušyno likęs tik vienišas jaunas beržas. Tie žmonės patys viską mato, ir netik - patys padeda, patys nugaras lekia, nesibodyja, jog plačiam pasauliui išvežamos jų šventinybės. Tik kad patiem, bent gabalytis nukristų iš tuntų, ką patys savo rankom galėtų pasigauti, pagerbti. Vargšai tie žmonės, kaip jie laisvėje taip nusigyveno? Pats  sapnavau, kaip konbainas per manąjį Kalną važiuoja ir mėlynių laukus pjauna. Kaip rūstinas žvėrys, kaip dvasios kreipias į stichiją ir kurpia sukilimą.

- Dar buvo čia prieš porą savaičių, kažkoks biesas prakiuro ir pasileido į vandenį - visi iš eilės, kas gėrė - tai po tris dienas vėmė., - Tęsia savą reportažą Snukis. 

Ženklas, pagalvojau, o kaip jūs kvaileliai nesuprantat. Taip per dieną lenkę nugaras, nakčiop demonais pavirstat.
Iš čia žmonės išvyksta tik į tris vietas - į užsienį tarnauti, į kalėjimą tarnauti arba į armiją tarnauti. O grįžę biesus paleidžia gamton, ir tęsiasi nesibaigiantis godulio ratas.

***


Grįžau namo. Prieangyje susisukusią savą senutę katę radau visai sulysusią, sako nieko nebeėda jau antrą mėnesį. Ir jaučiu, jog giltinė jau siunčia savuosius ženklus. Memento Mori, mano mieli, - pagalvojau. Visad sakiau it pranašystę, jog ta katė laiko mus kartu ir tik nugaiš - pamirsim po pasaulį vieni. Niekur nerandu būdo pasislėpti nuo savojo liūdesio. Nors ir seniai žinojau, jog laikas nelaukia - ta akistata su esatim mane visai sugniuždė, žvelgiu į senas ir pavargusias tėvo akis, nebyliai klausiu - kas bus? Kas gi bus? Ko laukt?
Žinau, jog neverta ištart, neatsakys. Žinau, jog pats to mūs klausia, galiausia te ir laukia kol mes atsakysim - o jis galės keliauti savuoju keliu. Kleope Kleope, senasis žvejį, ar pasirūpisi jais, anie nieko neprašo, nieko nesigodi, tik ramybės ir laimės šia pus likusiems. Kleope Kleope, ar pasirūpinsi jais, mano pačiais brangiausiais?
Pažvelgiu į mamą, o Jos akyse neperregima tolybė tyli. Neįžiūrėsi Joje tos nežinomybės, neatrasi atsakymo, kurio pats dar nežinai. Kas gi toliau bus? Kas mūs visų laukia?
Aš gimiau su šiuo netekties ženklu savyje. Mano tėvas visada būta senas ir esti toksai, kad ir kokia jam tikėjimo galybė žydi, vis jis mane visą gyvenimą ruošė būti be Jo. O šiam liūdesyje pats norėjau galybę kartų numirt, kad nematyti kaip mielus apleidžia jėgos, kaip juos išsiveda link mistinės valtelės paskutiniam reisui. Ir vis negalėjau, sau ramus imti ir numirti, vis ta pareiga palaikyt už rankos kitiem išeinant. Ir plyštu, kai demonas iš manęs ištrūkt megina netgi dieną.
Tokia ta dalia, kai pakimbi savo svajoj viduryje niekur, kai amžinybę visą kurpi atsakymą, o gal ir paskutinį klausimą kai tavo šachmatų figūros įstrigusios Zugzwang ir amžinybę kurpi ėjimą, o vis kaip ten be padėsi - esi pralaimėjęs.
Taip, tai kalba jaunuolis. Kuris dar nepažinęs nei žmogaus Juodu liežuviu, nei Šamano, nei priešistorinės pranašystės.
Ir vis tas indas, kurio žymės kažkada pačiam dugne ieškosim, vis dar pačių rankose, vis dar geriam iš ano gyvybę, dar dalinamės žodžiu.
Dar neišmušus laikui, padėti esminį ėjimą.

Durys užsidaro ir aš savam vaikystės kambarėlyje. Čia laikas jau kokį dešimtmetį sustingęs. Matau pirmų anapus kelionių žymes, primus prisilietimus prie guašo, akvarelės, anglies, aliejaus, toliau popierius, kartonas, drobės, stiklas. Tai iš ko atėjau. Visa gyvenimo istorija, šaknys, kaip ant delno. Skausmas - džiaugsmas, naktys - nušvitimai.
Altorius knygų, aukų, išpažinčių ir dar laukianti savos ateities siena.
Naktis kurioje atsisveikinu ir išsižadu žemiškų savo artimų atvaizdų, naktis kai į save skiepijų jų stiprybę, jų tyrą dvasią, kai įamžinu tai ko laikas negalus sunaikinti, kas viršų dulkių, žemiau dangaus ir prisiminimų. Žvaigždės aukštaitijoje suskaičiuotos pievoje. Japonija, Pietų Ašigalis - Heiso sala, Amerika, Indija. Visų civilizacijų šaknys, visų mokymų esencija. Mani delnai per šunažolių laukus, tokius pat kaip graikai ten kadaisia ėjo.

Užmerki akis, tyla, tolumoje šunys nerimsta, medinės lubos kuria kutena fantaziją ir kelionė persikelia į kitą plotmę.

***

Aš peržengiu upę, čia manęs brolis savo rastuose namuose laukia. Tamsioji miško pusę veda į kalną. Štai posūkis į šernų šeryklą, dar kiek toliau takelis nuves link vartų į šventovę. Mano brolis nebuvo gamtinio tikėjimo žmogus, jis kliovėsi vergų religija, bet vis tikiu antai rado sau vietą ir vis mane aplanko ant kalno ir vis kartkartėm čia ateina mano tėvas ir mes kartu ant kelmo prisėdę lošiam šachmatais, juokiamės iš dangaus platumo ir klausiam debesis, kur anie taip skuba, kodėl tos žvaigždės tai nutolo, ko paukščiai nesiliauna džiuginę sava giesme. Laimingi ten juokiamės, tėvas aplanko savąjį tėvą ir kartu žengiam pagerbti mūs protėvius, kurie laisvais žvėrimis dabar mūs šventą mišką saugo.
Žinia jog ant kalno esti vieta į kurią niekas neeina, ten nevalia žengti net turintiems ką prarasti. Ten sako esti durys, kurios veda link ežero, o ano viduryje šventovė žyminti kur slypi dugne indas. Ir jei esi pakankamai drąsus susidurti su savo priešistore, su visais broliais kuriuos šioj tūkoj pusėje palikai - gali mėginti nerti ir ištraukt paslaptį dabartin.

Nežinia ko tie žmonės taip geidė indo. Vieni sako, jog iš jo pačią išmintį gersi, kiti sako, jog laiku keliausi, dangun pakilsi. Dar būna pasakoja, jog visas savo godas pamiršęs išnaujo gimsi. Ir kam viso to reikia žmonėm? Ko jie kelio it į paslaptingąją Zoną ieško. Kadaisia pats savąjį kančioje paskandinęs slėpiu kelią. Nors ir rėkia naktim mano broliai būti rasti.

Mano namie į pabaigą eina Beethoven'o Devintukė.
O Jums mieli žiūrovai galiu pasakyti tik tiek -
Jog žiemą namus palieka vorai, slepiasi ir laukia pavasario.
Vorai pažįmi itin svarbius gyvenimo etapus, mes juos naktim suvalgom nežinia. Dešimt vorų ir Tu miręs.
Sako žmonės, jog jei užmigsi ant kalno, gali susapnuot kur visi anie slepias. Kur visas Vorų Dekalogas. Ir visa tai šventa.

Aš išeinu, išeinu pas savąjį Kalną. Sapnuot, tai ką seniai pamečiau. Sužinoti kas tamsiojoje Kalno pusėje ir kur užu durų laukia Kleopas, gal išpildys manąjį prašymą.

Sėkmės ir Laimingai


1325
0325
2017
2017-03-25 13:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-28 16:51
Julija Mėčiuvienė
net žaviuosi Jūsų tekstais bei erudicija.šią esę pradėjau skaityt,deja,trūksta laiko.dabar.tikrai grįšiu čia.iki!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą