Nelaimingas kačiukas

Suaugęs vyras, kiek pražilęs ir pliktelėjęs, verkė it mažas vaikas. Ašaros birte biro jam iš akių, o gerklėje strigo tramdomas skausmas. Vyras, išgirdęs žingsnius, staiga nusiramino ir apsimetė esąs ramus: ašaras skubiai nubraukė atgalia ranka, o balsą užspaudė valios jėga. Pro šalį praėjo kitas žmogus, kuris nužvelgė vyrą keistu žvilgsniu.
  „Gerai, - pamanė verkusysis, - dar sugebu sutramdyti emocijas, o tai žmonės nežinia ką pagalvotų! “ Nors vyras iš pažiūros buvo nelaimingas žmogus, tačiau laikė save laimingu. Tiesa, gyvenime jis patyrė daug kančių, net iki pat šios akimirkos, tačiau laikė jas jam Dievo siunčiamais išbandymais. Taip, žmogus labai mylėjo Dievą, kartais atrodydavo, kad net per daug, dėl ko nukentėdavo ir jo artimieji, mat vyras to paties, Dievo meilės, reikalaudavo ir iš jų.
  Ir dabar jis verkė ne dėl savo kančių, nors turėjo aibes ligų, kurios jį kamavo ir vargino be atvangos. Dabar suaugęs vyras verkė dėl paprasto mažyčio padarėlio – kačiuko.
  Būdamas daug stumdytas ir grumdytas, žmogus negalėjo neatjausti kito nelaimingo padaro. Ne tik žmogaus, bet ir kačiuko ar net kokio vabalėlio. Ir šįkart vyrui sugrudo širdis, išvydus tą vargšą, vos bepaeinantį gyvulėlį. Tiesa, kačiuko priekinės kojos buvo sveikos, tačiau abi užpakalinės buvo sužalotos, ir vargšas padarėlis vargiai galėjo greičiau pabėgti, jas tik vilkdamas.
  „Jeigu aš nepasirūpinsiu šituo nuskriaustuoju, jis arba taps kokio didesnio plėšrūno grobiu, arba nugaiš iš bado“, – pamanė žmogus, nors būtent tokie žodžiai jam į sąmonę ir neatklydo, greičiau tai buvo akimirką trunkanti mintis.
  Jis sustojo ir įdėmiai žvelgė į kačiuką. Tas irgi prisiglaudė kamputyje prie sienos, kur netoliese buvo išganinga skylė, kur tas nelaimėlis, aišku, slėpdavosi iškilus pavojui.
  Keliolika akimirkų jie taip ir stovėjo: žmogus, žvelgdamas į kačiuką, ir kačiukas, savo ruožtu žvelgdamas į žmogų. Ir štai žmogus išgirdo kačiuko prašymą – tas gailiai gailiai sukniaukė.
  „Supratau“, - burbtelėjo žmogus ir nuėjo. Jis atėjo į už keliolikos metrų buvusią parduotuvę ir, nusipirkęs ten dešrelių pakelį, vėl sugrįžo prie užkaborio, kur laikėsi tas vargšas nelaimėlis kačiukas.
  Kačiukas vis tebebuvo ten pat. „Ačiū Dievui! “ - pamanė sau žmogus. Vyras išsitraukė iš kišenės dešreles ir mažytį peiliuką, kurį visada su savimi nešiojosi. Tas peiliukas, kaip visada, ir dabar pravertė, tokiam netikėtam reikalui iškilus.
  Žmogus peiliuku perpjovė dešrelių pakelio plėvelę ir atpjovęs keletą gabalėlių, padėjo juos ant rasto laikraščio kačiukui gerai prieinamoje ir saugioje vietoje – kad jis galėtų greitai pasislėpti savo slėptuvėje sienoje. Be to, žmogus pasistengė, kad kačiukas būtų gerai matomas, kai ės tuos dešrelės gabaliukus.
  Tačiau dabar žmogus nestebėjo, kaip vargšas nuskriaustasis ės. Jis pastovėjo dar akimirką galvodamas, kaip čia kačiukui pranešus, kad jis gali juo pasitikėti. „Reikia jam duoti vardą, - pagalvojo vyras. – Tada, kai jį tuo vardu šauksiu, jis žinos, kad aš šaukiu būtent jį ir jis gali nebijodamas pasirodyti“. Žmogus buvo išmintingas ir nenorėjo šerti suaugusių sveikų kačių, nes jos, jo nuomone, pačios turi pasiieškoti sau maisto. Ir žmogui toptelėjo: „Pavadinsiu aš kačiuką Meiliuku! Tai mažybinis Meilės vardas, bet labai gražus. Nes meilę reikia mylėti, kitaip... “ – vyras vėl susigraudino, pajutęs širdies skausmą. Ir žmogus keletą kartų pašaukė kačiuką tuo vardu.
  Po to žmogus trumpam pasišalino iš tos vietos. Palaukęs keletą minučių, jis nusprendė grįžti atgal. Ėjo atsargiai nenorėdamas išgąsdinti to vargšelio. Gerai, kad vieta pasitaikė atoki, pro šalį retai kas praeidavo, nors netoliese virė kunkuliavo gyvenimas.
  Žmogus grįžo į tą vietą, kur buvo susitikęs su kačiuku ir pamatė, kad dešrelių gabalėlių nebėra. Vyras, lengviau atsidusęs, vėl papjaustė keletą gabaliukų dešrelės. Kačiukas tebebuvo čia, žmogus jį puikiausiai matė tupint už poros metrų prie savo slaptavietės. Žmogui bepjaustant dešrelę jis tik ėmė gailiai plonai kniaukčioti.
  Dabar žmogus, papjaustęs dešrelės gabaliukų, visiškai iš vietos nebeišėjo, tik pasitraukė gana toli nuo laikraščio. Jis laukė, kas bus toliau, neužmiršdamas švelniai pašaukti kačiuką vardu. Taip jis pranešė kačiukui, kad atėjo draugas ir gelbsti jį iš nelaimės.
  Ir kačiukas atėjo prie laikraščio, ir ėdė. Jam paėdus žmogus vėl prisiartino ir padarė taip, kaip anksčiau: papjaustė dešrelių, ir šaukdamas „Meiliuk, Meiliuk, kic, kic, kic! ” atsitraukė. Tik dabar ne per toli. Ir Meiliukas vėl atėjo ir vėl ėdė nuo laikraščio.
  Galiausiai žmogus supjaustė vos ne visą dešrelę, ir kačiukas Meiliukas ėdė iš tokio atstumo, kad žmogui būtų užtekę ištiesti ranką ir jis būtų Meiliuką palietęs. Betgi kačiukas buvo atsargus, o vyras – patyręs. Jis žinojo, kad jam vos pradėjus tiesti ranką, kačiukas spruks į savo slėptuvę, ir jis jo nepagaus, tačiau tik praras gyvulėlio pasitikėjimą, ir beprasidedanti draugystė žlugs. Todėl žmogus supjaustė visą dešrelę, vis neužmiršdamas šaukti Meiliuką vardu. Tada vyras atsisėdo ant netoliese riogsojusio kažkokio daikto. Jis sėdėjo ir stebėjo, kaip vargšas nuskriaustas padarėlis ėda, ir tuo džiaugėsi.
  Paėdęs kačiukas ėmė gailiai miauksėti, nesitraukdamas nuo laikraščio, matyt, jam norėjosi dar ėsti, tačiau žmogus nebedavė. Juk vyras nežinojo, kiek laiko tas kačiukas badavo, todėl žmogus nenorėjo, kad kačiukas imtų ir persiėdęs nugaištų. Taip jis jam tik padarytų bloga. Mat vyras žinojo, kad po ilgo badavimo daug privalgius paprasčiausiai mirštama. Todėl, nors kačiukas ir labai gailiai miauksėjo, jis į tą miauksėjimą teatsakinėjo žodžiais: „Geras Meiliukas, geras kačiukas“. Taip jis darė, norėdamas, kad kačiukas suprastų, jog žmogus jį prisimins ir ateis kitą kartą su dovanomis.
  Ir Meiliukas aprimo, jis kniaukčiojo vis rečiau ir rečiau. Žmogus sunerimo, nes jo nebematė, nes kačiukas buvo užlindęs už kažkokio daikto. Vyras atsistojo ir nuėjo pažiūrėti. Jis mat pamanė, kad Meiliukas peršertas žuvo. Tačiau už kažkokios dėžės jis išvydo judant uodegėlę – ten Meiliukas, sunerimęs dėl savo saugumo, slėpėsi.
  Tada vyras pasišalino iš tos vietos ir atėjo tik kitą dieną. Jis atėjo vėl nupirkęs dešrelių ir, papjaustęs jų, padėjo ant laikraščio. Tačiau, kai žmogus ėmė šaukti Meiliuką, iš kažkur atbėgo dar vienas kačiukas. Jis buvo kiek augesnis, be to, visiškai sveikas. Žmogus kiek suirzo, kad tas atims iš nelaimėlio pašarą, tačiau nieko nedarė. Jis suprato, kad jei puls vyti tą augesnį sveikąjį, pabėgs ir vargšas bekojis. Todėl jis tik stebėjo, kaip abu kačiukai sutartinai ėda, nes paskui sveikąjį prie laikraščio priėjo ir Meiliukas.
  „Pavadinsiu tą sveikąjį Laimiuku: juk jis sveikas, vadinasi, laimingesnis už Meiliuką“, – pamanė sau žmogus ir ėmė šerti gyvulėlius iš rankos, kaskart vis atpjaudamas po griežinėlį dešrelės.
  Kai Meiliukas pasisotino, žmogus patraukė savais keliais. „Rytoj pabandysiu jį paglostyti“, - dar apie Meiliuką pamanė nueidamas žmogus. Tačiau kitą dieną atėjęs prie Meiliuko slaptavietės, jis jo ten jau neberado, neatėjo ir Laimiukas, nors žmogus ir šaukė juos vardais. Dėl to vyras labai nuliūdo ir kelias dienas sielvartavo, vis ateidamas prie Meiliuko slaptavietės patikrinti, ar jo ten nėra. Tačiau Meiliukas nebeatsirado. Žmogus net nežinojo ką galvoti – taip žlugo jo planas Meiliuką prisipratinti ir parsinešti namo auginti. Vyrui buvo labai liūdna, jam tiesiog širdis plyšo iš skausmo, kad negalėjo deramai pasirūpinti vargšu gyvulėliu. Tačiau jis suprato, kad jis pats nieko negalėjo padaryti. Jeigu jis ir būtų kažkokiu būdu pagavęs Meiliuką ir jį nešęsis namo, tai vargšui būtų sukėlęs stiprų nerimą, o to vyras nenorėjo, todėl ir buvo priverstas vargšą nelaimingą kačiuką palikti ten, kur buvo radęs. Ir vyro akyse pakibo ašaros: jis suprato esąs bejėgis prieš likimą...