... Didžiulis plazmos debesis ritosi beveik pažeme, degindamas viską savo kelyje. Jo viduje čirškė elektros išlydžiai nuolat iššokantys išorėn, laužytomis rankovėmis glostantys aukštesnius medžius, stulpus ir namų stogus.
-Žaibų banginis, – suinkštė persigandęs berniūkštis.
-Ramiau, tai tik elektros audra.
-Štai kas sugadino kompasą! - Rokas riebiai išsikeikė ir būtų nusispjovęs, bet burną dengė standžiai užrištas audinys.
-Kaip bebūtų, reikia nešdintis nuo šitos kalvos.
Netvarkingoje voroje kliuvinėdami vienas už kito, jie paskubomis lipo žemyn.
-Štai ten, - vadas bedė pirštu į artimiausią pastatą. Ketvertas nuskubėjo link apgriuvusio namo ir pasislėpė po žemais jo balkonais. Sudaužytus pusrūsio langus užkamšė kuprinėmis ir čia pat nuvilktomis striukėmis.
-Štai taip, skersvėjo nebėra. Būsime saugūs.
-Mes niekada nebūsime saugūs.
-Dobrega, velniai tave rautų…
Visi sugulė ant pajuodusios žemės. Tylėdami žvalgėsi aplinkui ir laukė.
Ir tuomet monstras atėjo. Riaumodamas slinko tarp namų, žaibo išlydžiais skrudindamas gatvės žibintus, kreivais, traškančiais spinduliais pjaudamas pakelės medžius, nušviesdamas visą kvartalą balzgana, virpančia šviesa.
Kitoje gatvės pusėje susprogo medžio kamienas. Stambi atplaiša švilpdama atskriejo po balkonu. Ji ištiško tiesiai virš vaiko galvos, užversdma jį smilkstančiomis skiedromis.
-Bėgam!
-Nekvailiok. - Vadas atsisuko į prasižiojusį nuo išgąsčio berniūkštį, pirštu pasukiojo prie smilkinio ir ženklais parodė, kad tas neužmirštų kvėpuoti.
-Ar jau atėjo? – pasigirdo prislopintas, kupinas išgasčio klausimas. Mergina gulėjo įsikniaubusi veidu į žemę, užsidengusi rankomis galvą, beveik nealsuodama.
-Ateis, nepergyvenk.
-Jau visai čia pat…
-Ša! Girdite?
Ketvertas pritilo. Laukimo akimirkos stingo apsunkusiame, įelektrintame ore.
-Jis jau čia, - sušnabždėjo virpantis balsas.
-Eina šikt.
-Tėve mūsų, kurs esi danguje…
-Nutilk!
Pabaisa nušvietė prie žemės palinkusius veidus ir rėžiantys blyksniai nubėgo užjuodusių akinių stikluose.
Šimtai smulkių, zyziančių elektrinių kojyčių čiuopė suskirdusį asfaltą, apsnigtus šaligatvius, gatvėje rūdijantį mašinų laužą ir monolitines pastatų sienas; ieškojo dar nesupleškintų durų, neišdaužtų langų, žaliuojančios žolės lopo, medžio ar krūmo - bet ko, ką vienu akimoju paleistų plėnimis melsvos liepsnos pragare.
-Ne, ne! – pašoko vaikis siaubo iškreiptu veidu.
-Žemyn, beproti!
-Neee..
Vadas pamėgino pasiekti berniūkščio kelnių klešnę, bet tas šoko į gatvę ir pasileido tolyn. Pratisą riksmą tuoj pat nutraukė traškantis zvimbtelėjimas, tarsi drugiui papuolus į elektrinę vabzdžių gaudyklę. Atsklido degintos mėsos tvaikas. Beveik tuoj pat viską aplinkui užliejo akinantis švytėjimas ir elektros perkrovų gausmas.
Likusieji apmirė savo vietose, laukdami, kol mirtimi žėrintis monstras pagaliau prasėlins pro šalį. Trijulė girdėjo viršum jų rėkiančias energijos papliūpas ir pragarišką karštį, bet kurią akimirką galintį paversti juos liepsnojančiais fakelais. Jie nerimavo, kad kuris neištvėręs vėl šoks tiesiai į pragaištį, kaip tas jaunas nelaimėlis.
Kai tamsą raižantys blyksniai pagaliau liovėsi, o pragaištingas spragsėjimas nutolo, visi trys ilgai dar gulėjo prisispaudę prie žemės, paskendę įprastoje prietemoje, nesiryždami pakelti galvų.
-Reikėjo vaikiui likti savo vietoje.
-Matyt, visai pasimaišė.
-Aš jam sakiau, bet neklausė…
Galų gale, pavojui praslinkus, pro pelenus jau nebesimatė nei žydrų išlydžių, nei skaisčiai švytinčio griausmų debesies. Bet degėsių kvapas dar tvyrojo ore.
Vadas pakilo ir pasuko į priešingą pusę, tyčia apeidamas pastatą lanku. Niekas nenorėjo vėl pamatyti, ką ne kartą buvo regėję - žmogus taip ir lieka stovėti ten, kur audra jį pričiupo, o pūstelėjus stipresniam gūsiui, nuvirtęs subyra į juodos anglies šipulius. Nuodėgulių krūvoje šviečia apnuoginti kaulai, surūkusiame veide boluoja kraupiai prašieptos dantenos.
-Teks grįžti į miestą.
-Tai jau taip, - niūriai atsiliepė Rokas.
Mergina tylėjo svyrinėdama ant kūną vos iš laikančių kojų.
Bežadžiai, visi trys patraukė atgal į traukinių depą. Išsekinti nesėkmių jie atkakliai kabarojosi bėgiais ir vagonais. Kopėčios už kopėčių, sąstatas po sąstato. Tuomet kirto stotį ir pakilo į kalną, paskui nusileido ir vėl kopė aukštyn. Keliavo pro išdegintus parkus ir griūvančius žemėn, suanglėjusius medžių kamienus, slinko pirmyn, dairydamiesi išskydusio gatvės asfalto, verdančio po neperregima pelenų uždanga, tykančio savo aukų nebeatpažįstamo miesto gatvėse. Niekur nestodami, jie ėjo ir ėjo, vengdami prarajon įlūžusių alėjų ir prospektų, apeidami sustingusias automobilių sangrūdas ir aplinkui jas, kiek tik pasiekia žvilgsnis, rūkstančias griuvėsių piramides.
-Ei, ar tik ne tiltas?
-Kažkada buvo...
Jie sustojo pasiekę upę, kurios krantai be perstojo byrėjo negailestingai išėsti nuolatinių potvynių ir pašėlusio bangavimo. Gelžbetoninės nuolaužos kyšojo iš vandens, lyg įstrigę ledkalniai išrikiuoti į negrabiai suręstą užtvanką. Viršum sugriuvusių blokų galingais kriokliais veržėsi drumsto vandens kaskados. Prie pat upės kranto atsivėrė ugnimi spjaudanti žemės žaizda. Ten plūstantys vandenys šnypštė ir sproginėjo kildami karštų garų kamuoliais.
-Galime pereiti tais griuvėsiais.
-Nereikia, - vadas parodė pirštu į priešingą pusę. – Mums štai ten. Esu tuo tikras.
-Geriau jau būtumėt. Suknisti pelenai tuojau palaidos mus gyvus.
-Kantrybės, kareivi. Pagaliau ir mums iškrito korta.
Atgavęs viltį vadas ir paniurę jo bendrakeleiviai yrėsi pro virstančias iš dangaus pajuodusias skiautes. Trijulė sunkiai kepurnėjosi pažliugusiu, upės vilnimis užlietu grindiniu. Kojos klimpo gličiame purve, jėgos ėjo į pabaigą.
-Bokštas.
-Kur?
Jie sustojo it įbesti, mėgindami ką nors įžvelgti ten, kur buvo nukreipta Roko plaštaka.
-Bokštas, jofana!
-Matau gi, matau…
Vadas grįžtelėjo į nurodytą pusę, pirštinėmis trindamas suodžiais apsinešusius akinius. Dabar visi trys stovėjo nepatikliai žvelgdami į pailgą, tamsų vaiduoklį, stūksantį mirgančioje migloje.
-Taip ir žinojau, kad tai jis.
-Jis, vade?
-Senas geras varpinės bokštas, mano bičiuliai!
-Bet kurgi šviesa?
-Kokia dar šviesa, Rokai, kvaily tu apskritas, - nusijuokė vadas.
-Švyturio, prožektoriaus…
-Ir kas tą šviesą matys? – atšovė leisgyvė Elzė.
-Teisingai, moterie. Svarbiausia – radijo stotis!
Jie nematė savo apmūturiuotų veidų, bet pakilūs balsai išdavė sunkiai tramdomus jausmus.
-Pirmyn! - sušuko vadas.
-Pirmyn! – atsiliepė Rokas.
Visi trys pasileido jau beveik ristele, dusinami priplūdusio džiaugsmo, staiga užkrėsti netikėtos skubos.
-Karštos arbatos puodelis, a?
-O kaip jums miegas? Ramus, ilgas miegas?
-Oras, chebryte! Grynas oras!
-Išsikinkysiu visai parai, kaip Dievą myliu.
-Laimės žiburys nušvito man ir tau... – šokčiodamas per pusnis trūksmingai uždainavo Rokas.
Jie bėgo vis greičiau, varpinės sienos artėjo, bet visa statinio viršūnė dar slypėjo snyguriuojančioje tamsoje. Skubėdami jie šokinėjo per pusnis, nedarniai dainavo, šūkavo ir juokėsi, kol visiškai uždusę, bet laimingi pasiekė bokšto laiptus, apdrėbtus niūria, iš dangaus byrančia pilkuma. Vadas ryžtingai žengė artyn, ir atkėlęs kabantį geležinį žiedą, padaužė sunkius bokšto vartus.
-Ei! – sušuko jis. - Mums prašau bandelių ir kavos!
-Ir brendžio burnelę.
-Geriau jau dvi!
Visa trijulė nusijuokė, nekantriai mindžikuodama prie durų. Jie draugiškai plekšnojo vienas kitam per petį ir plojo pirštinėtomis rankomis keldami begales tamsių dulkių. Atrodė tarytum laiminga nugalėtojų komanda, tarytum trys čempionai, nerimaujantys šalia prizininkų pakylos.
Vadas pasibeldė dar kartą. Jau kiek piktai ir nekantriai.
Smūgiai dusliai nuaidėjo už storų bokšto mūrų.
Pabeldė labai stipriai. Iš visų jėgų.
Niekas neatsiliepė.