Ryto laukimas

Jei dar kada grįšiu į Paryžių,
užsidarysiu Sent Deni priemiesčio
vienuolyne ir kol gyvas būsiu,
gersiu aitrų vienatvės vyną.

Mano mylimoji moteris greitai
pamiršo praeities nuopelnus,
ištrynė iš knygų šventus epitetus,
todėl man neliko ten vietos.

Nors kaltės jausmas dar ankstyvas,
nors tyli moralės imperatyvas –
žaidimas gyvenimu pasibaigė
Nyčei isteriškai rėkiant: Dievas mirė.

Todėl apsirišęs kaklą šaliku,                         
sėdžiu po meilės miesto žibintu
dešinėje barzdoto pranašo
ir laukiu liuminiscensinio nušvitimo.