Kuo tu užaugęs būsi,
kol grūdeliu supūsi?
Smėlynų toliuose tyliai
ateitis vaišinasi.
Ach, koks aš ten,
ar galėtum,
parodyti man
bent kraštelį?
Po dangumi,
kai lyja,
o aš –
rišuos raištelį,
batų,
kurių nebereikia,
nes gydo –
basom per pievas,
apkabini
– tai veikia –
rauda mano kamienas.
Kol kiauros tavo grindys
lig viršaus manimi prisipildo,
žemynais žmonės keičiasi,
eini per mano širdį
kai saulė tekant
mirksi man,
tarytum dangaus šviesoforas,
kol tu basom šuoliuoji,
pėdų odelių choras –
skleidžia garsus, kaip medis,
kurį išgirsti tik palietęs,
tiesiu pirštus ir ieškau –
tavo beretės.
Jei žaisim,
kas bėgs pirmas,
iš jūros lobių traukti –
tavo kepurėj vardas –
aš nedrįstu išlaukti:
kas ant jo parašyta?
Tu?
Aš?
Ar mes abudu?
Nors jau užaugę esam
lig cinamono grūdo.
2017 03 11
(Nida, Kūrybinio raštingumo stovykla, „Iš tylos: sapnai“)