Kai mėnuo nepateka

mano mintys
lyg stirnos
grakščiai rupšnoja prisiminimus
plačioje praeities pievoje
jos išrankios
nereikia joms pumpurėlių
nuvytusių lapelių
tik ryškių žiedų
skleidžiančių kvapus
kurie pažadina iš sapno
ir verčia 
eiti
į gatvę
kai krenta kaštonai
lietaus lašai
į pievą
vos tik pakyla rūkas
eiti
neatsigręžiant į paliktus už ribos
atskyrusios tada ir dabar
kol pavargęs pamiršti
savo vardą
eiti
kol nemigos veidrodyje
pamatau tavo veidą