vasaros kaleidoskopas

Kai aš juokiuos, o tu verki,
Sulaužoma tyla sunki.
------------------------------
Žvirgždėtu kaimo takiuku
Šokuoja, trepsija ožiukas,
Grasina purvinais ragiukais
Ir angeliukas lankiuku –
Baugina raitas, be strėlių…
Jo susiraukusi kakta
Fone gražių baltų žiedų.
Tai – būsimųjų obuolių,
Bitučių jau pamėgtos vietos.
Ant kupsto guli pamesta
Strėlytė. Ir taurė išlieta.

Tarnaujame tik savo norams,
Emocijos paskui užgrius,
O naują tinklą iš pradžių
Turės išausti storas voras.
Gal atiduosiu, kas gražu –
Nenoriu sumaišyt dažų
Ir žalią dangų aptaškyti
Rausvai melsva žolės spalva.
Kaskart man sukasi galva,
Šuoliuojanti plikom kalvom;
Siaurom akim, jau primerktom,
Nenoriu aš veidų matyti..
Ožiukas nešasi lėlytę:
Ji prie ragiukų pririšta.
Paliesk. Kokia širdis karšta.
Aukštyn pakeltos melsvos akys.
O tu verki, nes nuskriausta,
O tu verki lyg palikta
Sena, tuščia, brangi skrynia.
“Beprasmiškai aukšti obels kulnai! ”
---------------------------------------------
Ir aš juokiuos, kad taip esu pasakęs.