Atsagstau tavo švarko
žandus –
jau pavasaris,
nesislėpk.
Tavo minutėse
mano valandos laimės –
nebesišnekam,
tylim daugiau apie viską,
nei kiti galėtų suprasti
kada.
A-da-ta
išardau tavo švarko
žandus –
jau pavasaris,
ištrūkę mano rankos
laksto
tavo odos
pakrantėmis –
čia suteka visos upės:
mes
žiūrėdavom
filmus
vaikystėj,
kuriais
dalinamės
šiandien.
Apie mus
kurs filmą
kiti –
kai susirungs
saulėkaita ir ledynmetis,
man tai kas,
aš net ir tada
gyvensiu
po tavo švarku
prie krūtinės
prigludus
išsaugota,
neišduota –
trapi,
kaip trimečio noras
tapti žonglierium,
man tai kas,
aš saugi –
po švarku,
kur teka upės
gyvybės –
kur visad
skambės
mūsų filmo garso takelis.