Karibų jūros piratai. III dalis

Bėgo metai, Rika augo, o treniruotės nesiliovė. Vieną dieną, vidurdienį Rika atbėgo pas Džeką ne slaptuoju tuneliu. Mergina buvo labai susijaudinusi ir pikta.
- Kas atsitiko? – paklausė jos Džekas.
- Susipykau su tėvu.
Džekas giliai atsiduso. Tai tikrai nebuvo nei pirmas, nei paskutinis kartas.
- Dėl ko dabar?
- Radau tarp palėpės grindų lentų medalioną. Jis piratiškas, nes su kaukole. Tas medalionas labai gražus, todėl užsikabinau jį ant kaklo. Tačiau pamatė ponas gubernatorius ir baisiausiai pasiutęs, liepė išmesti. Bet aš neišmesiu. Paslėpsiu, o pasakysiu, kad išmečiau.
- Parodyk tą medalioną, - Džeko balsas iš susijaudinimo šiek tiek drebėjo, tačiau Rika to nepastėbėjo.
Mergina ištiesė piratui medalioną. Keletą akimirkų Džekas neištarė nė žodžio. Jis žinojo kam priklausė tas medalionas. Jis akimirksniu išsklaidė visas jo abejones dėl Rikos.
- Teisingai. Neišmesk jo.
- Gerai, kad bent tu mane palaikai, - džiugiai pasakė Rika ir pakštelėjusi Džeką į skruostą išbėgo.
O piratas stovėjo tarpduryje negalėdamas atgauti žado.

Gan ilgą pažinties laiką, Džekas nieko nepasakojo Rikai apie save. Merginai buvo labai įdomu, tačiau ji neklausinėjo.
Vieną naktį, Rika atėjo pas Džeką laikyti išbandymo. Ji turėjo penkias minutes išlaikyti kėdę ant dviejų kojų, stovėdama ant jos atlošo. Rika įsitaisė ne vieną mėlynę, kol to išmoko, tačiau dabar buvo įsitikinusi, kad išbandymą išlaikys.
- Pasiruošusi? – tepaklausė Džekas.
Rika linktelėjo ir pasiėmusi kėdę atsistojo vienintelėje tokiam išbandymui tinkančioje namo vietoje – po palėpe, kadangi ten nebuvo lubų, mergina negalėjo susižeisti galvos.
Rikai atsistojus ant kėdės atlošo, keletą minučių vyravo tyla.
- Aš tavęs niekada neklausiau, kaip atsidūrei ant to lentgalio jūros vidury, - pasakė Rika Džekui.
- Klausei. Paklausei manęs šito pirmą mūsų pažinties dieną, o aš atsakiau, kad tai ilga istorija.
- Nemanai, kad laikas ją papasakoti?
- Prieš maždaug penkioliką metų aš buvau nepaprastai greito piratų laivo kapitonas. Buvom tiesiog jūsų siaubas. Visai netyčia sužinojau apie užkeiktą lobį. Tuomet jokie užkeikimai mūsų nebaugino. Nutarėm rasti tą lobį. Kol apie jį žinojau tik aš vienas, viskas buvo gerai. Paskui kapitono padėjėjas mane įkalbėjo papasakoti apie lobį visai įgulai. Viską sužinojęs jis mane išdavė ir paliko negyvenamoje saloje su vienu šoviniu pistolete.
- O kam tas vienas šovinys?
- Po trijų dienų negyvenamoje saloje be maisto ir vandens, tas šovinys pasidaro labai mielas. Juk supranti tai? Iš negyvenamos salos mane išgelbėjo kontrabandininkai. Senoji mano komanda dar beveik metus klaidžiojo jūromis kol surinko dvigubai didesnę įgulą. Jie rado tą lobį ir buvo prakeikti. Nežinau koks tai prakeikimas, bet tai – kažkas baisaus. Tada komanda skilo į dvi dalis: viena – nutarė, kad aš kaltas dėl prakeikimo ir nutarė mane sumedžioti, kita – ieško taikaus problemos sprendimo. Kai mane radot ant to lentgalio, man buvo vos pavykę išsigelbėti nuo piktosios įgulos dalies, nes jie užpuolė pirklių laivą, kuriuo aš plaukiau.
- O tas vienas šovinys tavo pistolete skirtas tave išdavusiam kapitono padejėjui?
- Taip. Ant kėdės stovi jau beveik dešimt minučių. Užteks.

Niekas net nepastėbėjo kaip prabėgo penkeri metai. Rikai jau buvo devyniolika. Niekas iš esmės nepasikeitė. Rika kaip ir anksčiau terorizavo tėvą, jos motina nesikišo į politiką, Džekas toliau mokė Riką. Tačiau Rika nebebuvo keturiolikmetė skvarbiomis akimis ir nuoširdžiu žvilgsniu. Jai buvo devyniolika. Mergina šiek tiek tystelėjo į ūgį, jos kūnas tapo proporcingas. O svarbiausia... Svarbiausia, kad akyse atsirado liepsnelės. Rika buvo labai ugningo temperamento. Tai nedavė ramybės jos tėvui. Visi Sant Anė gyventojai laukė vestuvių – gubernatoriaus dukrai pats metas tekėti. Tačiau Rikai neįtiko nei vienas gubernatoriaus parinktas jaunikis.
Rika jau nebeslėpė savo gerų santykių su Džeku Žvirbliu. Pas piratą ji praleisdavo daug daugiau laiko nei namuose. Džekas jai buvo viskas: ir tėvas, ir brolis, ir draugas, ir, iš dalies, vyro idealas. Dažnai sedėdama pas jį Rika vardindavo siūlomų jaunikių trūkumus.
- Man rodos, kad liksiu senmerge, - kažkada pasakė Rika.
- Tu visada pasakoji ką tau perša tėvas, - kiek patylėjęs tarė Džekas. – O ko nori tu pati?
Dabar kurį laiką tylėjo Rika.
- Aš noriu... Noriu ištekėti už pirato, - galiausiai išdrįso pasakyti. – Arba prieš ištekėdama už kokio nuobodaus turtuolio kelis metus pasitrankyti su piratais.
- Ar tu bent suvoki kokie bjaurūs jaunikiai yra piratai?
- O ar piratai suvokia kokia bjauri aš esu nuotaka?
Kuo toliau, tuo dažniau Rika svarstė pavogti laivą ir pabėgti iš Sant Anė. Mergina troško nuotykių. Kovos su Džeku jai jau buvo mirtinai nusibodusios – ji žinojo visus pirato manevrus. Ramus gyvenimas Riką tiesiog dusino, tačiau ji kentėjo. Vis dar kentėjo.