*212903042017

Grįžtant prie senosios, pamestos temos.
Užnugary paliekant šamanus ir žurnalistus,
Mintys krypsta link pamiršto Gonzo.
Gal tai Dao atigonistas?
O gal pačiam Gonzo, gali rasti Dao?
O gal pačiam savyje gali rasti Gonzo, o anam ir patį Dao?
Kaip čia bepažvelgtum, nebeta visuomenė, už kurią reiktų kovoti, plukdyti tiesą, gelbėti iš iliuzijų pasaulio.
Naujojo amžiaus inhaliacija, pačių mūsų savanoriškai pasirinkta, veda į nežinomybę.
Kas esti tiesa? Atsakymas - labai asmeniškas. Nors ir Post, visgi tampam  savo pačių moralės modernistais. Ir rodos visi klystam.
Todėl čia apie tiesą ir nekalbėsiu. Geriau kokią nebūtą, dar laukiančią istoriją išraitysiu iš kišenės ir kaip sako, už gryną piningą - šen.
Bet visgi, kaip labai dar jauni buvo, mes tikėjom. Tikrai. Ir anosios paslapties nebrukom. Tai, gi, apie supratimą buvo, o kas ištiesų supranta, tiem ir aiškinti nereikia. Taip susiklostė, jog visi po vieną paklydom. Vienatvėj išvargom priešintis, savo pačių mūšiu abejoti pradėję, kiti materialiai pasisotinom, ar pagaliau paklausėm savų žmonų ir nebežinia, kur tas supratimas dingo?
Sako, esti dalykų kurių niekada nepamirši, bet vis.. Bet kartais sunku atskirti kas būta tik sapnas, o kas tikra. Galiausia, vėl, kas ta tiesa?

Nakti, buvau paklydęs į esamų laikų lankomą irštvą, kur Jūs mieli, kogero kojos nekeltumėt, ir taip ten vaikai rijo vitaminus, kur kaimynas, ne mama rankon bruko. Ir žaidė su miltais, ne iš „zozole“ saldainių išgremžtus. Taip, dūmuos paskendę klaidžiojo, pasakiškom akim ir iš šono rodės, jog viskas teisinga.
Tik kas šiuomet ana tiesa? Nebe man spręsti.
Šokis tyloje... Girdėjau, kad taip vadino bepročius. Esatyje didžioji dalis rodos bepročiai. Tik kaži, kada mes savą pametėm, kada ans grįžo namo. Aplankęs abi mėnulio puses ir vėl wandering around...
Galiaus per storą užaugusį šarvą, prasiskverbia, sąžinė, kur šneka apie tikrą ir grįžta jausmas, jog kažkas mūsų pasaulyje neteisinga. Kažkas netvarkoje.
Net ir toleruojant abu pasaulius. Ir tą kur sveiko proto žmonės glušinasi prie ekranų ir tą kur kasdien-torč kitam pasauly, visgi gali pajust sklandantį pyktį, nepriteklių ar pavydą. Gainiojimą pasiekt neformalias formas. Lig esaty būsim viena masė.

Vis tas grožis...
Vis klausimai, neleidžiantys nurimt. Vis tas liūdesys, pasimetus - kieno čia gi reikalas? Ir kam tenka gyventi šiam pasaulyje?
Vis akistata su abiem pusėm. Su nebūtim, kuri mąsina grįžti...
O pasirinkimas, visgi sunkus... Kaip netik nepamesti proto, bet ir nenustot savarankiškai anuo naudotis?

Tas Dao...
Tas Gonzo...
Tas Mėnulis...






*

Pamirškit formatą prašau...