žolėje išsitęsiu
užsimerkęs bandau
įsivaizduoti, kaip
lietus įsimena kiekvieną
nelygumą
jei jam nekliūtis
kalnai, tai juo labiau aš
toks tysantis;
peršoka ir tiek...
po nugara jaučiu,
kaip praslysta jo pirštai
nestiprus šiandien
visai, kiap ji
atėjusi apsiveja
mane savo kojomis
per pusiaują
suknelė visa peršlapusi,
jei bučiau išgentas
kur į jūrą mažoje
valtelėje gulėdamas
žiūrėčiau į žiovaujančias
švytinčias nuo dangaus
atspindžių bangas
ir prisiminčiau ją būtent
tokią. apčiuopiamą...
savo delnu bando
mane sužadinti
praplėšia vieną akies voką
nepavykus bando krimstelti
į petį. visa spurda
it ant obuolio skruostų
kvapas prakandus.
nesiginu
tokia ji yra begalinė
kaip šešėlis
sutrūkusiais kontūrais
upėje. ji plaukia mano lūpomis,
o aš josios.
plaukų kvapas,
kaip varvančių nuo medaus
korių. nors nebandau
paliesti, bet nujaučiu jos
oda, kaip žąsies,
nes lengvas vėjas atsimušdamas
į jos kopas
paklysta mano jutimuose.
kam reikalingas kūnas,
kai kiekviena dalis manęs
yra jos.