Narve (1. Skyrius)

1.

Mintis yra tikrų tikriausia sėkla gyvenimo dirvoje. Ten dygsta pasirinkimai ir poelgiai, nuo kurių priklauso, koks bus derlius. Deja, ne viskas taip paprasta. Tiek piktžolei, tiek vaismedžiui suvešėti, reikia saulės ir lietaus. Žmogaus pasauliui reikia daug daugiau. Na, ir oro sąlygos čia kur kas sudėtingesnės...

***

Kažkuriame laiko taške...

Pikčiurnos nuolat ieškosi sau bėdų, o šešiolikmetis Edgaras šią akimirką jų šaukte šaukėsi.  Jis buvo pasiruošęs kažkokiai nematomai kovai ir stovėjo kaip tikras karys, bet kurią minutę pasiruošęs pulti. Jis nematė, koks gražus ruduo atėjo į žemę. Nekreipė dėmesio į šiurenančių lapų garsus. Rūpėjo tik viena – naikinti. Pasislėpęs už medžio ir sugniaužęs kumščius, jis slapčia stebėjo parko takelį ir laukė, kada pasirodys jo bendraklasis, ketinantis kuo ramiausiai po pamokų sugrįžti namo.

Problemos šiandien jaunuoliui prasidėjo labai netikėtai – nuo neabejotinai taikių kiaulių paveikslėlio biologijos vadovėlyje.
– Mmm... Kiek daug skanių kepsnių išeitų! – linksminosi Edgaras nuobodžioje pamokoje.
            – O mes nevalgome kiaulienos... –  nedrąsiai pasigirdo klasės gale.
Visa klasė atsisuko į Nadirą – berniuką, kurio šeima puoselėjo musulmoniškas tradicijas.
– Todėl, kad jūs – kvailiai, – negailestingai rėžė Edgaras, o klasėje nuaidėjo mokinių juokas. –  Edgarai, prašau liautis trukdyti pamoką, – bandė sustabdyti pašaipų laviną mokytoja.
Pykčio ugnikalnis jau budo ir vargas tam, kas priešinsis šiai stichijai.
– Kiauliena kenksminga žmogaus sveikatai, – bandė paaiškinti susidrovėjęs Nadiras.
– Mano tėvas užsiima kiaulienos verslu visą gyvenimą. Kasdien pats valgo kiaulieną ir yra sveikas kaip ridikas, kvaily tu neraliuotas!!! Kas kenkia pasauliui – tai tavo išsigimėliai teroristai tėvai ir tu pats!
– O tavo tėvas storas, bedievis ir pinigais apsirijęs kiaulė, – neatlaikęs patyčių, atkirto Nadiras.
Ugnikalnis prabudo. Jis išsiveržė visu savo karščiu, kai abu jaunuoliai, vienas kitam įsikibę į atlapus, raičiojosi ant žolės parko teritorijoje.

Gal viskas būtų pasibaigę keliomis mėlynėmis, aptalžytais šonkauliais ar sulaužyta nosimi, tačiau šiam, kaip reikiant suplanuotam išpuoliui, nebuvo lemta pasiekti kulminacijos. Likimas ar atsitiktinumas, o gal tiesiog tuščio šaldytuvo vaizdelis lėmė šiandieną jau į aštuntą dešimtį įkopusiam vyriškiui apsilankyti miestelio turguje. Nešinas dviem dideliais maišais ir niūniuodamas linksmą jaunystės laikų melodiją, jis tuo pačiu parko taku, kaip prieš kelias minutes ir Nadiras, nieko įdomaus nesitikėdamas, ėjo namų link. Savo žila, didele barzda, draugiška šypsenėle bei galingu stotu, senolis priminė Kalėdų senelį, šiuo metu dar vis atostogaujantį nuo kelionių pas viso pasaulio vaikus. Būtent apie atėjusį jį nubausti Kalėdų senelį pagalvojo ir Edgaras, staigiai pakibęs ore virš klasioko, kai vyriškis, visai nebūdinga jo amžiui jėga, viena ranka atplėšė smarkuolį nuo dūstančio Nadiro. Po minutės atsitokėjęs, kai tos pačios stiprios rankos buvo nuleistas ant žemės, Edgaras prisiminė, kad tokio dalyko, kaip Kalėdų senelis, juk visai nėra! Apsidairęs pamatė, jog nebėra ir Nadiro. Edgaras įsiuto. Vaikinui nepavyko kaip reikiant prikulti klasioko ir viskas per kažkokį senį!
– Aš vis tiek tai musulmonų kiaulei atkeršysiu! – iškošė pro dantis Edgaras ir spjovė vyriškiui po kojomis.
– Peštuk, ką padarė tavo draugas, kad taip jo nekenti? – paklausė žilabarzdis.
– Mano draugas?! Jis man visiškai ne draugas! Su tokiais, kaip Nadiras, geriau jau nedraugauti, tik gerai į kaulus duoti, kad grįžtų, iš ten, iš kur ir atsibeldė.
– Nelabai suprantu, vaike. Ką reiškia „tokiais, kaip Nadiras“?
– Teroristais. Žudikais. Svetimšaliais, kurie tiki kvailom tradicijom ir nežinia kokiais dievais!
– Nemanai, kad galbūt ir jiems atrodo keistos tavosios tradicijos?
– Mano tėvas sako, kad visus atvykėlius reikia kuo greičiau išvyti, nes pridarys jie mums daug blogo! Niekas jų nemėgsta ir niekam jie čia nereikalingi, – atkakliai gynė savo poziciją vaikinas. 
– Vaje... Nepakenčiu smurto, bet tavo tėvą tikriausiai neprošal būtų pakratyti...
– Kodėl?! – įsižeidęs išpūtė akis paauglys.
Vyriškis neatsakė. Tik akys išdavė aplankiusį liūdesį. Senolis mintimis sugrįžo į tą dieną, kai matė Edgarą dar visai mažą, smėlio dėžėje žaidžiantį su savo draugu Nadiru. Jis regėjo du, skirtingų odos atspalvių berniukus, kuriems visiškai nerūpėjo jų skirtumai. Jie buvo tokio amžiaus, kai dar nesuprato sąvokų „tautybė“, „religija“ ar „tradicijos“, nežinojo, kokie yra suaugusiųjų pasaulio stereotipai ir normos, nes jų širdyse dar gyveno tyra, vaikiška ir  besąlygiška meilė. Tai buvo amžius, kada Edgaras nesugebėjo ištarti raidės „r“, o Nadiras nemokėjo nei vieno lietuviško žodžio, bet jiedu kalbėjo bendra kalba – draugystės be sienų kalba.
Vis dar susimąstęs vyriškis žvelgė į Edgarą ir matė jauną žmogų, statantį tvirtas sienas tarp savęs ir likusio pasaulio. Kokį likimą jis gali susikurti, taip kruopščiai su artimųjų pagalba tupdydamas save į nelaisvę? Senolis atsiduso.
– Padėk man, senam, paliegusiam žmogui, panešti maišus, –  netikėtai paprašė vyriškis.
– Kad jūs man neatrodot labai silpnas, – priekaištingai pašnairavo jaunuolis, prisiminęs, kokia jėga buvo atplėštas nuo klasioko.
– Negailestingas, vaikine, esi. Man širdis gali sustreikuot pakeliui nuo tokių sunkių nešulių, o ir nugarą jau dažnai paskausta tokiame amžiuje. Kas bus, jei numirsiu eidamas namo? Tu būsi kaltas ir nešiosies šitą kaltę visą gyvenimą, o aš kaskart vaidensiuos tau sapnuose. Ar reikia tau šito?
– Jūs tyčiojatės?! Drūtas esat kaip jautis. Prašykit to bailio Nadiro, kuris pabėgo, kad temptų jūsų maišus. Iš manęs kvailio nedarysit ir jokios pagalbos nesulauksit!
Edgaras sunėrė ant krūtinės rankas ir ketino atsukti žilabarzdžiui nugarą, bet išvydo ją – gražiausią mokyklos merginą. Ši artėjo ir energingai mojavo ranka, sveikindamasi su... Seniu?! Po velniais! Vaikinas negalėjo tuo patikėti.
– Laba diena, – simpatišką merginos veidą puošė nuoširdi šypsena.
Aštuoniasdešimtmetis akimirkai sugavo Edgaro žvilgsnį. Jame jis pajuto paaugliško geismo ir susižavėjimo pliūpsnį. Tikriausiai metas veikti.
– Sveika, Rasele. Tu žinai, man kažko labai suskaudo nugarą, – vyriškis susiėmė už nugaros, visai nejausdamas kaltės už mažytį nekaltą melą. – Gal padėtum šiuos sunkius maišus panešti iki mano namų?
Raselė buvo ne tik gražios išvaizdos, bet ir geros širdies. Nė nemirktelėjusi sutiko padėti senoliui ir jau tiesė rankas paimti maišų, bet čia ją sustabdė Edgaras.
– Nereikia! Aš panešiu...
– Vaje, kokios kilnios sielos mes čia turime jaunuolį, – vyriškis mirktelėjo vaikinui, o po vešlia barzda slėpėsi išdykėliška šypsenėlė. Edgaras kažką nepadoraus sumurmėjo sau po nosimi, bet žilabarzdis nusprendė šiandien pabūti ne tik paliegusiu, bet ir kurčiu. Jo amžiuje tai leistina. Juk reikia duoti progą vaikinui padaryti gerą darbą. Per savo aštuoniasdešimt pragyventų metų dar ne tokių užsispyrėlių regėjo ir ne vieną kartą teko pasinaudoti savo įžvalga bei pasitelkti keletą gudrybių, kad viskas pasisuktų teigiama linkme. Turėjo pripažinti, kad ne visada pavykdavo, bet juk dėl to neverta nustoti bandyti. Nepabandęs gali nusigraužti nagus, kad taip kažko ir neišdrįsai. Gyvenimas per trumpas, kad nuolat vaikščiotum apkramtytais nagais...
– Na, Rasesle, tau belieka mums, berniukams, palaikyti kompaniją.
– Berniukams, – ironiškai pakartojo Edgaras, tačiau žilabarzdis nei trupučio neįsižeidė, o tik dar plačiau nusišypsojo. Jis iš tiesų buvo ryžtingai nusiteikęs duoti vaikinui progą pailsėti nuo piktų minčių.

Trijulė lėtai žingsniavo rudeniniais lapais nuklotu taku.
– Kaip manai, vaikine, kas iš tavęs bus, jei tu visada toks susiraukęs vaikščiosi? – kalbino užsispyrusį paauglį senolis.
– Aš būsiu verslininkas, kaip ir mano tėvas. Mano tėvas niekada kvailai nesišypso, todėl visi jo klauso ir daug dirba.
Žilabarzdis nusprendė kuriam laikui peštuką palikti ramybėje.
– Rasale, o kuo tu norėtum būti?
– Rašytoja, – svajingai ištarė mergaitė.
– Ir kiek tikiesi iš to uždirbti? – nusišaipė Edgaras.
Raselė nuleido galvą. Veide pradingo žavinga šypsena. Vaikinui dingtelėjo mintis, jog norėtų ją sugrąžinti. Kodėl jis toks avigalvis?
– Tą patį man sako tėvai, – liūdnai prisipažino mergina. 
Vaikinas sukluso. Negi tėvai jai kartoja, jog ji avigalvė? Edgaras pajuto griežtą senolio žvilgsnį ir susigūžė.
– Tėvai visada nori geriausio savo vaikams, bet kartais jų norai visai nepanašūs į atžalų, o pinigais grindžiamos vertybės gali užauginti dar vieną nelaimingą besotį, – tai taręs, senolis apdovanojo Edgarą dar vienu įspėjančiu žvilgsniu.
Vaikinas nelabai suprato, apie ką čia paistoma, bet suvokė, kad tai kažkas rimto. Jam labai norėjosi nusikeikti, bet nutarė nebejuokauti su tuo keistuoliu. Maža ko dar prikalbės. Edgaras visai nenori keistis ir jokie bobučių ar diedukų paistalai neprivers jo mąstyti kitaip.
– Gal jūs žinote, ką vaizduoja ši skulptūra?  Kaip ji susijusi su mūsų miesteliu? – Raselė rodė į parke stovintį nedidelį akmeninį paminklą, kuris vaizdavo vyriškį ir šalia jo tupintį vilką.
– Šis atminimas skirtas mano draugui. Beje, tu, smarkuoli, labai jau panašus į jį,  – senolis bedė pirštu į Edgarą.
– Aš? Kuo? – išpūtęs akis paklausė vaikinas. Kada gi tas senis nuo jo atstos?
– Toks pats kvailai užsispyręs ir bambeklis, – linksminosi žilabarzdis.
Edgaras norėjo pažerti ne itin mandagių frazių, bet išvydo ir vėl Raselės veide nušvitusią šypseną. Gerai, šį kartą jis nusileis. Bet tik kartą.
– Jūsų draugas tikriausiai kažką padarė neeilinio, jei jam sukūrė skulptūrą? – toliau smalsavo Raselė.
Vyriškis stabtelėjo ties mažyčiu meno kūriniu.
– Paminklai nekuriami  tiems, kurie gyveno. Jie paprasčiausiai reikalingi norintiems prisiminti tuos, kurie paliko po savęs kažką... – vyras trumpam nutilo. – Aš jums papasakosiu savo draugo istoriją, nes dar geras gabalas iki namų. Tau, peštuk, tikrai nepamaišys pasiklausyt, – paplojo per petį Edgarui senolis.
Paauglys susvyravo nuo sunkios aštuoniasdešimtmečio letenos. Kitaip ir nepavadinsi. Būtų gal ir išsitiesęs vaikinukas, bet ta pati letena vėl grąžino jį į vietą. Edgaras sukando dantis. Kaip norėtų rėžti tam suktam seniui viską, ką galvoja. Jis palauks. Juk šalia ėjo jo svajonių mergina.
– Tai nuo ko prasidėjo ta jūsų draugo istorija? – ne visai mandagiu balso tonu pasiteiravo Edgaras.
– Viskas prasidėjo nuo čia, – senolis palietė pirštu savo kaktą.
– Nuo kaktos? – pasitikslino nustebęs vaikinas.
– Tu mane stebini, vaikine. Žmogus juk gali įžvelgti daugiau, nei vargšas bulius, kuris temato raudoną skraistę ir nesupranta, kad tai tik medžiagos gabalas.
Edgaras visai susipainiojo.
– Gal pradėkit savo istoriją...
– Taigi, beveik visos žmonių istorijos prasideda nuo jų minčių...