Pinkas 57

ŠIMTAS KETURIOLIKTAS LAIŠKAS
Vaikai, jūsų gyvenimas išeina iš įprastų rėmų, tai yra dažniausiai, statistiškai  eilinis šių laikų europietis vaikystę pradeda tingiai, nenoriai prisiima pareigas, kurias diktuoja amžius, o jums taip augti galimybių nera. Toks įspūdis, kad šių laikų pasaulio bendruomenė bando atitolinti proto ir fizinę brandą. Sukurtas gerbūvis leidžia lepinti atžalas, jos pripranta ir nesiskubina subręsti. Nors paauglio kūnas jau gali atlikti visas suaugusio kūno funkcijas, bet daugelio sąmonė nebrandi, nes neįpratino prisiimti atsakomybės. Man pasisekė, nes gyvenau truputi sunkesnį gyvenimą nei mano draugai, tai privertė nusivalyti pieną nuo lūpų ir atsakyti už tai, ką dariau, ar nedariau. Dar įdomią savybę matau šios dienos kartoje, kad inkščia tokiose situacijose, kurių pats netraktuoju kaip sudėtingų, ar sunkių. Tai nereiškia, kad jos nėra sunkios, tai reiškia, kad tai yra subjektyvu. Todėl galiu pažvelgti į savo bėdą ir įveikti.
Situacija
Išgyvenau situaciją, kurią galėčiau įvardinti kaip stresinę. Šiandien psichologė prisipažino, kad galvoja kreiptis į VTAT, dėl mano santykių su vaikais. Ji įsivaizdavo, kad netinkamai atlieku tėvo pareigą. Už atvirumą esu jei dėkingas. Tai leido apmąstyti gyvenimo prioritetus. Kita vertus pradėjau įtarti, kad psichologė nesuvokia iki galo, kokia sudėtinga padėtis šeimoje ir nusuvokia jų priežasčių. Todėl manau, kad jos sprendimas skubotas ir diktuojamas ne proto ir žinių, o emocijų ir paviršutiniško požiūrio. Konsultacijų metu dirbome su situacijomis, kurios buvo daugiareikšmės. Aprašydavau tik tas situacijas, kurios buvo problemiškos. Supratau, kad specialistė susidarė negatyvų mano asmenybės paveikslą. Jis yra ne adekvatyvus, nes ji matė tik vieną mano gyvenimo pusę, padarė apibendrinimą, kad koks esu situacijose, kurias aprašau, toks esu ir kitur. Įtariau, kad tokią išvada gali padaryti skaitytojas, bet maniau, kad tai bus tik neišsilavinęs, nemokantis skaityti tarp eilučių, nesuprantantis užuominų, netoliaregis asmuo. Jutausi sutrikęs, taip jaučiuosi iki šiol.  Iš pradžių pajutau nerimą ir neapibrėžtą baimę. Prieš akis prabėgo kelios galimybės, kaip toliau vystysis mano vaikų likimai. Keli scenarijai buvo liūdni ir nieko vaikams nenešantys. Tik galutinai juos sužlugdytų. Kol kas manau, kad pati geriausia jiems augti ir vystytis vieta, šiai dienai, yra pas mane. Nurimau, pagalvojęs, kad visos situacijos valdomos Kūrėjo valios, ir kad už visko slypi gėris ir tiesa. Apėmė išoriškai ramybė, bet giliai viduje vis dar nerimauju. Psichologė nusprendė pagąsdinti. Neblogas ėjimas. Man patiko. 
Nuotaika apibūdinta vienu žodžiu Nerimas. Susitaikymas. Kompensacijos ieškojimas.
Automatinės mintys Atsiriboti nuo specialisto. Suabejojau specialisto kompetencija. Pamačiau naivų ir iš dalies sąžiningą žmogų. Pamaniau, kad jam net ketvirtadalio neteko patirti to, kas vyksta mūsų šeimoje. Procesai sudėtingi, vertinimai - klišės, vakarų kultūros štampas, sumaišytas tiesos, melo, gėrio, blogio surogatas.  Kita vertus. man gal ir šeimai gali būti naudinga patikrinti ir pamatyti vyksmą kitu kampu. 
I – Kokia galime daryti išvada apie mane?
- Kad esu kardinalus, griežtas, reiklus, impulsyvus.
II – Koks mano gyvenimas?
- Stengiuosi pasinerti į Torą, atsikratyti klaidingo požiūrio ir įpročių.
III – Kokia perspektyva?
- Tikras gyvenimas, be melo ir blogio.
IV – Ko bijau?
- Bijau nusižengti Toros įstatymams.
V – Kas bus jei tai tiesa?
- Klausimą suformulavo specialistė. Jis neatitinka mano mąstymo ritmo. Ji nori išgirsti vieną, nors nujaučiu, kokia linkme jie krypsta, bet aš gyvenu šiek tiek kitoje realybėje. Todėl atsakysiu savaip: jei nusikalsčiau, tada tai būtų mano asmenybės degradacija, kurios gale sielos mirtis.
VI – Kokio blogiausio dalyko galiu tikėtis?
- Kodėl ši situacija atsitiko? Manau, kad taip mane perspėjo Kūrėjas, nes čia nusikaltau... Kaip? Kartais nesuvaldydavau akių ir pažvelgdavau į psichologę. Gaudavau estetinį malonumą. Tora draudžią nužiūrinėti moteris, nors sąžiningai stengiausi, bet kelias akimirkas nesusivaldžiau ir tai sujaukė vidų. Yra principas, pagal kurį valdoma realybė, vadinasi „Mida keneged mida“, manau, kad kur nusikaltau, ten ir buvau nubaustas. Ką galiu pakeisti? Elgesį su vaikais. Nors ir iki šios dienos stengiuos apgaubti juos meile, išmintimi ir kantrybe. Yra dar daug properšų, pro kurias prasiveržia bendravimo ydos. Priežastys subjektyvios ir objektyvios. Galiu pakeisti save. Ir tą nuolatos darau. O ar pasikeis aplinkybės, tai jau ne mano valios sritis.
VII – Kokios nuomonės apie mane bus kiti žmonės?
- Ką apie mane galvos kiti nelabai rūpi, išskyrus žmones kurie yra Bnei Toiro.
VIII – Kaip tai gali paveikti kitus?
- Artimi priartės. Tolimi nutols. Viduriniai liks abejingi.
IX – Ar ateina atsiminimai?
- Atsiminimų neturiu.
Įvertinti minčių svarbumą Tai svarbu ir tuo pačiu nesvarbu. Visa tai primena žaidimą. Nelabai rimtą. Sunku apibrėžti kas ir kodėl vyksta, todėl mintys primena beformę miglą. Ji išsisklaidys ir po metų, gal pats nebežinosiu apie ką jos ir kodėl jos yra.
P. S. myliu jus mano mažyliai. Gal kas mano, kad esu piktadarys? Aš nemanau, kad esu piktą darantis, bent sąmoningai to vengiu. Šiuo metu liūdna ir baimė kausto sielą. Nenoriu prarasti jūsų. Vaizduotė nupiešė netektį, o protas patikėjo, kad gali taip atsitikti. Artėja Chanukos šventė.  Nors tamsa smaugia ir atrodo pražūsiu, bet tikiu, kad dabar tinkamas metas išgelbėjimui. Tikiu, kad neišvengiamai ateis metas kai sužibs mūsų veidai lyg žvakės tamsoje. Orchot Cadikim sako, kad reikia būti patenkintu savo dalia ir duoda patarimą...
Vakar buvo septinta savaitės diena. Vaikams tris kartus iš nosies bėgo kraujas. Tris kartus pasielgiau nederamai. I – dūkau su vaikais. Jie bėgo, o aš sugavęs apversdavau ore ir numesdavau ant lovos. Sukdamas Atą užgavau jam nosį ir iš jos pasipylė kraujas... II – Einant gatve pastebėjau, kad Uko batai atsirišę, o šniureliai velkasi per balą. Pasilenkiau ir pastebėjau, kad batraiščiai iki pusės prisigėrę vandens. Pagalvojau, kad gali būti problema... Atsargiai užrišau mazgelį su kilpomis ir suveržiau, keli lašai išsispaudė ir nutekėjo... P. S. P. S. Atas paklausė už kiek dienų prasidės Chanuka. Pasakiau, kad pasimokysime, o po to nueisiu ir pažiūrėsiu į kalendorių, tada ir atsakysiu. Atas užmigo, todėl atsakysiu raštu, o vaikas perskaitys rytoj. Chanukos šventė prasidės už dvylikos dienų. Perku dovanėles vaikams. Mačiau, kad taip daro bičiulių šeima, kiekvieną Chanukos šventės vakarą dovanoja nedidelę dovaną. Tai džiugina mažylius. Pabandysiu ir aš ką nors padovanoti, gal Atui ir Ukui tai sušildys širdis ir apšvies tamsias sielos kerteles. Parašyta, kad net aklas gali uždegti Chanukos žvakes ir pasakyti Brochas, jei nėra kitų, su kurias jis gali susijungti, ar neturi žmonos. Nors daug nežinau, daugelyje sričių esu tarsi aklas, bet pasistengsiu uždegti savo švakelę, ir tikiuosi ji apšvies ir nušvies trumpą vieno žmogaus gyvenimo kelią. O kas slypi už šių veiksmų nematau, bet tai netrukdo praktiškai vykdyti Įstatymą, viliantis, kad vieną dieną ji bus suaugusi su kaulais, mėsa ir oda.
A. Karnevo priėjo upę. Požeminė versmę kunkuliavo, buvo šilta ir truputėli nemaloniai kvepėjo. Pasišviesdamas švytinčiu akmeniu ėjo palei krantą. Buvo nesuprantama iš kur versmė atiteka ir kur teką. Kito upės kranto nesimatė. Požeminio skliauto taip pat nebuvo matyti. Berniukas nuėjo toli nuo kranto. Susirado iškilimą ir ant jo susirangė. Akmenį prisispaudė prie krūtinės ir užmigo. Buvo drėgna ir nemalonu, bet A. Karnevo diskomforto nejuto, pirmą kartą, po to kai įkrito į šulinį, apėmė fizinio saugumo jausmas. Atsigulęs ant šono išmiegojo tris dienas. Jį pažadino vandens banga palietusi kojas. Pabudęs pamatę, kad kyla upė. Vos nenuslydo į jos vagą. Akmeniu apšvietė kelią. Atsistojo ir brisdamas iki kelių nužingsniavo toliau nuo upės, tuo keliu, kur anksčiau buvo atėjęs. Rūkas trukdė orientuotis, todėl dažnai susipainiodavo ir padaręs kilpą grįždavo prie upės. Nestebęs žvelgdavo į ją.