Vis trepsi

Lietus kaip kanopos
Į grindinį
Kiekvieną plaukelį
Ant odos
Pastato
Vis trepsi ir prunkščia
Už sienų
Valkataujančios
Dvasios išguitos
Iš miško
Negąsdina nes
Jos vienintelės
Gyvos negyvelės
Kurios su manim
Kai tamsu
Savo pelėdų ūkavimais
Primena pasaką
Išgirstą
Sėdint seneliui ant kelių
Apie pirmąją čiurkšlę
Vaikystėj
Kurią pataikiau į jo
Televizorių
Daug kas klausia ar
Slegia mane
Ten kur gyvenu
Šimtas tuščių kambarių
Atsakysiu jog ne
Nes aš iš jų pats
Tuščiausias