kuo mane pralinksminsi
spėlioju skėriams šokant ant karštos palangės
vidurvasaris ištvirksta lygiai dvyliktą
ir vienu akmeniu patvinsta jūra – –
už ką aš tau dėkosiu
už žemės tiksėjimą blakės šešėlyje
ar užvirtą kraują vilkų badmečiu – –
koks gi man rūpestis
tarp suskliaustų nendrių iki juosmens
stovėsiu už gyvulio nugaros
vienintelė pažadėtomis gerklomis
juoktis iki pamišimo – –