Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vizitas pas gydytoją buvo kaip tik tą dieną, kai jos dukra Gabriela išvažiavo studijuoti. Kartu su vyru palydėjusi dukrą į oro uostą ji ramia širdimi atsisveikino. Žinoma, jaudinosi, buvo gaila, bet ji tikėjo ir žinojo, kad viskas bus gerai. Pati pratusi prie griežto auklėjimo ji pažadėjo, kad suteiks savo vaikams kuo daugiau laisvės. Kažkada tėvų namų palėpėje ji rado savo dienoraštį, kurį rašė nuo paauglystės. Ten ji buvo išliejusi visas savo nuoskaudas apie tai, kaip jos neišleidžia į diskotekas, kad neleidžia dažytis, nešioti aukštakulnių... Ji jautėsi lyg balta varna tarp bendraklasių, nes turėjo laiku grįžti namo ir gerai mokytis. Dabar visa tai skaitydama Diana lyg ir buvo dėkinga savo tėvams. Nes visos jos draugės, kurios buvo tarsi nutrūkusios nuo grandinės šiandien ne ką ir buvo tepasiekusios. O ji-  ištekėjusi, turinti lyg ir  mėgstamą darbą bei nuostabią dukrą, kurią šiandien išleido į kitą gyvenimą...
Tąkart radusi savo dienoraštį Diana nusprendė jį rašyti toliau. Ji rašė apie moterį, paskendusią kasdienybėje. Dėl to ta moteris kartais buvo laiminga, kartais ne.
Vieną dieną ta moteris po darbo priešais židinį gerdavo vyną ir atrinkinėdavo tinkamiausius fotosesijų kadrus. Ji žiūrėjo į tose nuotraukose besišypsančius žmones ir kartais jausdavosi nepatogiai. Ji žinojo, kad ne visos tos šypsenos nuoširdžios, ne visi apsikabinimai iš meilės...
Kitą dieną ta moteris laukdavo savo vyro... kartais sulaukdavo, kartais ne... jei sulaukdavo jiedu pasikalbėdavo. Ne daug. Apie darbą. Buitį. Ji pasakydavo ko trūksta- jis nupirkdavo.
Pavyzdžiui, Liepos 26 jie kalbėjosi apie dukrą. Vyras klausė ar ji skambino, ar jai viskas gerai. Diana pasakė, jog Gabrielai reikia pinigų. Tėvas pervedė. Liepė pasakyt, jai reikės ko nors dar, jis padės. Ir daugiau nieko. Jis pats nusprendė: „Studijos turbūt sekasi gerai, juk ji protinga. Kai reikės sumokėti už mokslus, pranešk“. Jis tarsi perdavė žinutę, kad per dažnai jo netrukdytų.
Rugpjūčio 3 dieną buvo praėję jau du mėnesiai nuo vizito pas gydytoją. Ir tikrai buvo taip, kai jai ir sakė. Kartais svaigo galva, pykino. Dažniau norėjosi miego. Todėl Diana jau ėmė rašyti apie kažkiek kitokią moterį. Moterį su diagnoze, kurią žinojo tik ji pati, o jos istorija bus įrašyta ant nuo senumo pageltusių popieriaus lapų.
Rugsėjo 15 ji pradėjo rašyti apie moterį, kuriai ketvirtą kartą buvo atlikta chemoterapija. Ir šįkart į ligoninę ji ėjo viena. Nors gydytoja patarė, jog geriau būtų, kad kas nors palydėtų. Bet lydėti nebuvo kam. Nes tai, ką ji išgyvena žinojo tik gelsvi popieriaus lapai... Kai buvo jėgų rašyti. Šiandien tų jėgų nedaug, todėl tiek...
Rugsėjo 20 dieną ji kalbėjo su dukra. Nepaisant to, kad ryte iš šukų išėmė beveik pusę savo plaukų- ji buvo laiminga. Taip sakė ir Gabrielai. Kad toliau daug dirba, nors paskutinę fotosesiją turėjo prieš savaitę. Sakė, jog tėvui irgi viskas gerai, bet vakar ryte jo tik paprašė, kad iškviestų elektriką... Tuo, jų pokalbis pasibaigė. Gabriela jautė, kad tėvų santykiai nėra patys geriausi... Ir ji žinojo, kad dėl to kaltas tėvas. Jis niekad nesidomėjo, nei mama, nei ja. Bet pakankamai rūpinosi finansiškai... Dėl to, ta moteris apie kurią rašė Diana ir jausdavosi nelaiminga. Dėl to kartais norėjo išeiti. Bet nežinojo kur. Nežinojo kaip reikės gyventi. Gal dėl to ji ir susirgo. Kad buvo nelaiminga, nemylima.
Spalio 14 dieną ji sužinojo, kad teks šalinti vieną krūtį, nes chemoterapija neveikia. Tą dieną Diana nerašė apie palūžusią moterį. Ji rašė apie moterį, kuri buvo kitokia nei visos. Apie moterį, kuri neverks, kad praras visą savo moteriškumą, taps nebe patraukli vyrui. Ji ir taip buvo nepatraukli. Arba tiesiog... Jie seniai miegojo atskiruose kambariuose. Tai nebuvo ta diena, kai ji nusprendė sudaužyti visus veidrodžius. Jai tai buvo tiesiog diena, kai ji ims rašyti dar apie kitokią moterį...
Spalio 16 dieną ši moteris tvarkė namus. Nors turėjo mažai jėgų. Bet labai stengėsi, nes laukė grįžtančios dukros... Ji darė valgyti, jautėsi laiminga. Taip, šią dieną ta skausmų iš proto varoma moteris jautėsi laiminga.
Vakare, nurinkusi indus ir pagaliau privertusi savo dukrą užmigti ji vėl rašė. Moteris apie moterį, kurios dukra šiandien sužinojo, kad jos motina serga. Ji rašė apie dukrą, kuri klykė, pamačiusi, kad jos saujoj liko kuokštas mamos plaukų. Apie dukrą, kuri išsižadėjo savo tėvo ir pasakė, kad daugiau niekada nenori jo matyti. Ji rašė ir apie vyrą, kuris sužinojo, kad jo žmonai bus pašalinta krūtis. Apie vyrą, kurio veidą perkreipė gailestis. Bet ne žmonai, o jo dukros mamai. Ir neaišku ko jis gailėjo labiau...
Spalio 20 dieną dukra turėjo važiuoti atgal studijuoti. Bet ji nenorėjo ten važiuoti. Ji norėjo būti čia, rūpintis. Bet Diana jai neleido. Ji griežtai liepė važiuoti mokytis. Gabriela su ašaromis akyse paliko mamą, kurios jau poryt laukė ta nemaloni operacija turėsianti išgelbėti jai gyvybę.
Spalio 22 dieną Diana rašė apie išsigandusią moterį. Ne dėl operacijos, ne dėl vienatvės, kuri turėtų ją liūdinti. Ji buvo išsigandus dėl dukros, dėl jos išgyvenimų, dėl to, kad ji gali likti viena. Pokalbis Skype, gydytojai, dingusi sąmonė ir vėl palata... Tokia buvo ši diena, kuri vėl nusėdo į pageltusius popieriaus lapus.
Spalio 28 dieną Diana grįžo į namus. Ji grįžo ne viena. Kartu su ja grįžo ir slaugė, kurią pasamdė vyras. Dabar ji galėjo rašyti jau apie dvi moteris. Apie laimingą ir nelaimingą. Apie gražią ir negražią. Apie sveiką ir sergančią. Bet tos kitos moters istorija buvo labai neįdomi. Todėl ji vėl ėmė rašyti tik apie tą moterį, kuri dabar nešioja specialią liemenėlę. Apie moterį, kuri jau greit ir oficialiai neturės vyro. Vyro, kurio jau seniai nematė... Nes šiandien tai buvo moteris be plaukų ir krūties. Moteris, kuri sunkiai pavalgydavo, neturėjo jėgų vaikščioti ir beveik visąlaik gulėjo lovoje.
Spalio 30 dieną Diana rašė apie moterį, kuri vėl apsilankė pas gydytoją. Gabriela laukė žinių iš mamos ir tikėjosi, kad jos bus labai geros. Juk operacija tam buvo ir skirta. Deja, Diana neišgirdo labai gerų žinių. Bet Gabrielai sakė, kitaip. Gabriela džiaugėsi, nors mėlyni ratilai po mamos akim jai kėlė nerimą. „Tai tik operacijos pasekmės“.
Lapkričio 5 dieną slaugė atnešė laišką, kuriame buvo parašyta, kad oficialiai nutraukta Dianos santuoka. Dabar Diana turėjo rašyti apie sužlugdytą moterį. Bet ji nejautė nieko panašaus. Nei tuštumos, nei palengvėjimo, nei gailesčio... Visiškai nieko. Tą pačią dieną ji tyčia ar netyčia, bet  jautėsi daug geriau. Stipresnė, žvalesnė. Ir oras buvo tarsi jos nuotaika ir savijauta- saulėtas, šviesus, o krentančius lapus kando švelnus šaltukas. Ji pamanė, kad tai bus puikiausia proga padaryti tai, ką ji buvo sugalvojusi nuo pat pirmo apsilankymo ligoninėje. Padaryti sergančių moterų fotosesiją. Tokių, kokios jos yra iš tikrųjų- be dirbtinių šypsenų, be dirbtinės meilės ir apkabinimų, kurie būdavo tose nuotraukose, kurias Diana darydavo ankščiau.
Lapkričio 6 dieną ji žiūrėjo į tas nuotraukas. Ir dabar ji rašė apie tas moteris. Tas moteris, kurios niekada neleido vadinti jai savęs auka. Tai buvo moterys, kurioms ši fotosesija viena iš paskutinių arba paskutinė. Tai buvo moterys, kurios turėjo vos kelių mėnesių mažylius. Tai buvo moterys, kurios visą gyvenimą paskyrė siuvimui, buhalterijai, ar savo vyrui... tai buvo moterys, kurios jau buvo pasiruošusios išeiti arba dar turinčios viltį.
Tarp tų moterų buvo ir ji. Ir ji vėl rašė apie Dianą. Dianą, kuri nugyveno visai neblogą gyvenimą. Kuri turėjo mylimą darbą, leidusį jai pabuvoti ir kitų gyvenimuose- vestuvėse, krikštynose. Kuri UŽAUGINO nuostabią dukrą ir atidavė jai viską ką geriausia. Todėl jei net  reikės ją palikti bus ramu- ji jau ne maža, pasirūpins savimi. Gal šiai moteriai nepasisekė su vyru. Bet ji pati tokį pasirinko. Dėl to ji irgi nelinkusi nieko kaltinti...
Lapkričio 7 dieną moteris apie kurią rašė Diana atsidūrė ligoninėje. Pro miglą atsimena, kaip ją skubiai vežė tamsiais koridoriais, kaip prijungė prie aparatų, kaip pabudusi priešais save išvydo Gabrielą. Ji net nepamena, kad spėjo pasiimti tušinuką ir apiplyšusią rausvą knygutę su  pageltusiais lapais, į kuriuos kasdien  vis sunkesniais mostais gulė  painesnės ir neaiškesnės raidės.
Lapkričio 13 dieną ji rašė apie bejėgę moterį. Moterį, kurią maitina, kuri arba miega, arba glosto savo verkiančios dukros plaukus. Kuri sunkiai kalba ir viskas jos gyvenime priklauso nuo mygtukų, kurios aparatuose junginėja gydytojai.
Lapkričio 14 dieną ji norėjo rašyti apie išeinančią moterį. Bet nespėjo. Ji būtų rašiusi, kad ši moteris buvo laiminga. Nepaisant visko. Ji galėjo turėti daugiau, bet turėjo tiek kiek užteko. Ji galėjo mylėti stipriau, bet jos meilė užaugino gyvybę, ji galėjo labiau savimi rūpintis, bet šį trumpą gyvenimą ji GYVENO. Ji galėjo dažniau šypsotis, bet dažniau priversdavo šypsotis kitus... Kartais tikrom šypsenom, o kartais tik todėl, kad atsistodavo su fotoaparatu rankose...
***
Kai mama išėjo, Gabrielos širdyje atsivėrė žaizda. Ji nusprendė grįžti ten, kur studijuoja ir niekad negrįžti čia. Ji paliko  namus, susirinko visus mamos daiktus ir išvažiavo. Grįžusi į savo dabartinius namus ji kiekvienam daiktui surado atitinkamą vietą. Nors visi jie buvo aštrūs, šalti ir skaudūs ji nepaslėpė jų, ji nuo jų nebėgo.
Paskutinis daiktas lagamino apačioje  buvo ta rausva, apiplyšusi knygutė. Gabriela iškart suprato, kad tai bus dienoraštis. Ir tai buvo tas daiktas, kurį ji padėjo giliai į stalčių ir niekad neatvertė. Tegul tai bus „ Knyga, kurios neperskaitė niekas“.
2017-02-27 19:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-13 09:27
Upė Piliakalnytė
O mane įtraukė. Pasakojimo sudėliojimo idėja tiesiog puiki. Galbūt nuosekliai sakinį po sakinio išplėtus panaudojant meniškus palyginimus gautųsi šaunus kūrinys. Čia, rašykuose, dažnai rašo apie vėžio ligos nelaimę, bet mane būtent šis pasakojimas "užkabino"(dėl bandymo atskleisti moters santykių su dukra, vyru, aplinka). Sėkmės!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-27 21:31
Kičas
aciū:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-27 21:15
Žilis van Gogas
Prozą mažai kas komentina(nors kritikų(prozos) ,,prigimdyta'' daug, bet neužeina, nesivargina ), pasistengsiu kiek sugebu.Tai - buitiškas(tiesioginis) vaizdelis be meniškų intarpų, tiesiog galima pavadinti - dienoraštinis, neįtraukiantis ir ne daugiau...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą