Minties filosofija

Kai mintys kvėptelės
Lyg dvėsdamos naktinės blakės
Ir eisi tarsi šonkauliais
Apžėlusia dirvono įšalo kupra
Į pasimatymą su nebūtim,
Kuri pareiškus valią
Pakils it grifas
Sukdamas ratu.

Kam ta ironija?
Sušutę galvoj mintys
Mane tik nuveja-
Prasėlinu kairiau,
O dešinėj jau minta
Kalnas mėsos šmotais,
Kuriais ten atgulė
Praėjusiom kartom.

Šaukiu į ateitį,
Mane išgirsta Dievas...
Jis tyliai šypsosi
Ir man jau nebaisu.
Save suvokiu amžinu
Šiam laikinam pasauly
Galbūt tik dulke,
Mišiniu... Kur siela be dantų
Pakils į dangų-
Ten žvaigždžių gausybė...
Gal ir priglaudęs kalnas
Atgarsiu ramiu
Teatiduos mane
Tokiai dangaus gausybei,
Kur tiek minčių
Palietusių save.

Šaukiu!
Te tylą drasko žodžiai-
Nebebijau Mirties
Ir tų Jos paslapčių...
Pasuksiu kiek kairiau,
O dešinėj liks kalnas
Priglaudęs tūkstančius
Praėjusių kartų.