Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







ŠIMTAS VENUOLIKTAS VEIDAS
„Nes kvailį nužudo pyktis, o naivų numarina pavydas“, tai citata iš Jovo knygos 5 – 2. Mes su Jaunėliu mokomės ir bandome šį tą suprasti. Sutikęs šią citatą nutariau užsirašyti, nes man aktualu žinoti, kur veda pyktis. Taip, prieš supykdamas jaučiu, kaip aptemsta protas, pakvailėju, ir nuo tos minutės nebejaučiu skirtumo tarp kairės ir dešinės. Šį citata daug gilesnė, bet šiuo metu tik tiek tegaliu pasakyti, kad tarp kvailybės ir pykčio yra priežastiniai ryšiai. Turiu tik du įrodymus: a – asmeninė praktika; b – ši citata.
Ukas išvažiavo į Kėdainius. Paprašiau aplankyti beis kneset, kur kažkada mokėsi Elijachu Goan  Vilno. Atas Šiauliuose svečiuojasi pas močiutę. Gintaras išvyko į Zarasus. Andrius jau išėjo. Aš nusiprausiu ir pasistengsiu, bent truputėli pasimokyti, gal pavyks...
A. Karnevo nudraskė sluoksnį molio nuo sienų ir lubų. Truputėli pasistūmėjo į priekį. Jėgos seko. Pykino. Norėjosi gerti ir vimdė, tik nebuvo skrandyje turinio, kurį jis galėtų išmesti. Molio iš tunelio berniukas nevalgė. Jis buvo bjaurus. Keistai kvepėjo. Kasantis į priekį susidarė problema, kurios sprendimo nežinojo. Priešais susidarė iškastų žemių kauburėlis, kuris trukdė judėti. Kasantis jis didėjo. Vaikas numatė, kad jis anksčiau ar vėliau sustabdys bandymą išsigelbėti. Bet A. Karnevo nenusiminė. Darysiu ką galiu, o rezultatas priklauso tik nuo Kūrėjo. Jei panorės išliksiu gyvas. Jei ne susiliesiu su žeme.
Lauke šunys cypavo pešdamiesi dėl ėdesio likučių. Sudoroję lokio kaulus ir kailį buvo alkani. Jie juto, kad netoli yra žmogus. O traktate Šabos parašyta, kad gyvuliai bijo Žmogaus. Net liūtai dviejų žmonių nepuola. Nebent jie degraduotų ir savo elgesiu parodytų, kad nusirito žemiau už gyvulį. Tokį puolą. A. Karnevo buvo Žmogus iš didžiosios raidės. Jo didybės nesugebėsiu perduoti. Nestatau sau tokio tikslo. Esu mažas eilinis žemės vabalas. Esu laimingas, nes teko sutikti A. Karnevo giminaičius. Bendrauti su jais ir mokytis iš jų.
Šunys nepuolė, baimė juos stabdė nuo susidorojimo. Tik seilę varvindami uodė orą. Jie nerimavo, nes gyvulio prigimtis numatė pavojų... Pradėjo lyti. Kelias valandas lašnojo mažyčiai lašeliai tarsi dulkės.  Naktį prapliupo stipri liūtis. Duobėje rinkosi vanduo. Šunys cypdami stojosi ant galinių kojų priekinėmis remdamiesi į šulinio sienas. Vanduo šniokšdamas bėgo tunelį kuriame slėpėsi A. Karnevo. Ryte pirmas šviesos stulpas tarsi sustabdė vandens kritimą. Po to išsisklaidė debesys. Ir pirmas spindulys kaip strėlė nulėkė skliautu. Šunys šlapi inkštė, drebėjo. Žmogaus kvapo nebejuto. Jų nosis pasakojo, kad ten tamsiame tunelyje nebėra šiurpą keliančio padaro. Jį nusinešė srovė.
P. S. Ukas grįžo. Dėl nenumatytų aplinkybių, teko palikti Kėdainius. Net beis knesto neaplankė. Bent su prosenele susipažino. Atas Šiauliuose ilsisi. Neskaito knygų, žiūri televizorių. Nepritariu tokiam laiko leidimo formai. Bet ką daryti, jis pasiduoda malonumui. Neturi valios atsispirti beformiam egzistavimui.
P. S. Buvo žiemos vakaras. Šalta ir nejauku. Vaikai vieni grįžinėjo namo. Kieme prie jų prisiartino trys paaugliai iš gretimos laiptinės.
- Ei žyde, ar nori pačiulpti? – Pasakė paauglys ir atkišo kažkokį popierėlį. Atas atsisakė. Jie nuėjo sau. Ukas pačiupo sniego gniūžtę ir imituodamas grėsmingą vyrą krypavo jiems iš paskos. Kai trijulė užėjo į laiptinę ir uždarė duris, Ukas sviedė į juos gniūžtę.
- Kvailį, ką darai. Jei jie būtų pamatę mus būtų sumušę.
Pats tu kvailys. – Atsikirto įsižeidęs Ukas. Atas paskambino su telefonspyne namo. Gintaras paspaudė mygtuką ir durys supypsėjo, tai reiškė, kad magnetas laikantis dūris keletą sekundžių neveiks. Atas atidarė duris.
- Kvailį, eik namo. – Ukas išgirdęs šį komplimentą apsisuko ir pabėgo. Grįžo namo tik po valandos su puse.  Už tai, kad provokavo konfliktą buvo nubaustas – miegojimu kitame kambaryje, ne kartu su visais. Už tai, kad vėlų vakarą bastėsi po pavojingus rajonus ir pastatė save į pavojingą situaciją, gavo bausmę: artimiausių atostogų metu, negalės važiuoti viešėti pas močiutę.


PYKČIO JAUSMO REIKŠMĖS ĮVERTINIMAS
Ar aš pykstu ant savęs, ar ant kitų?
Būna visokių situacijų. Iš esmės nepykstu nei ant savęs, nei ant kitų žmonių. Būdamas ramybės būsenoje esu taikus, rimtas, linksmas ir jaučiu vidinį pasitenkinimą savimi, supančiais žmonėmis ir gyvenimu. Kartais atsitinka situacijos, kada netenku kantrybės, su tam tikrais asmenimis. Tada išsiveržia nevaldomas energijos srautas. Tai perauga į pyktį. Nejaučiu, kad jis būtų nukreiptas į mane, ar į kitą asmenį. Dažniausiai pyktis nukreiptas į tarsi orą, tai yra į situaciją. Bet dėl pykčio išraiškos kartais nukenčia aplinkiniai ir visada pats.
Kas tūrėtų keistis, aš ar aplinkiniai?
Keistis privalau aš, ir kitoks požiūris iš esmės būtų klaidingas. Kodėl, nes neturiu galimybės pakeisti aplinkos. Galiu tik susikauti su savo ydomis ir ta kova baigsis tik mirus. Tai sunkus, proto, žinių, įžvalgos reikalaujantis darbas. Vilniaus Goanas R. Elijahu sako, kad blogų charakterio savybių ištaisymas ir yra žmogaus gyvenimo egzistavimo prasmė, jei jis to nedaro, tai kodėl gyvena? Todėl galiu norėti tik save pakeisti ir tam prireiks visų jėgų, viso talento, viso intelekto, visos nuojautos, viso laiko. Kitų žmonių ydos lieka už borto. Jie tegul patys dirba su savimi. Galiu, jei klauso nurodyti iš šalies, kitam ką mano nuomone reikia pataisyti, bet tai reikalauti pakeisti aplinką absurdiška.
Kurie mano lūkesčiai pagrysti, ar keliu sau per didelius reikalavimus?
Tikiuosi, kad priartėsiu prie žmogiškumo ir tapsiu, kiek tai įmanoma turint mano talentą ir aplinkybes, žmogumi. Bandau taikyti sau standartus kuriuos nubrėžė Tora ir Israelio išminčiai. Tikiu, kad tie reikalavimai pagrįsti, universalūs, ir amžini.
Ką konkrečiai tūrėčiau pakeisti savyje, ar savo aplinkoje, kad nepykčiau?
Vienas iš judaizmo principų, kuriuos suformulavo RAMBAMAS, teigia: Tikiu pilnu tikėjimu, kad Kūrėjas, šlovė jo Vardui, kuria ir valdo visą egzistenciją, ir kad jis darė, daro ir darys visus veiksmus. Vertimas laisvas, bet tikiuosi sugebėjau perteikti turinį. Tikiu, kad bet visų gyvenimo detalių, kurios mane supa, autorius yra Kūrėjas. Visos nelaimės ir džiaugsmai išėjo iš vieno šaltinio. Šia idėja tikiu. Bet idėja sėdi intelekte ir tarsi nenusileidžia į jausmų sritį. Jei pavyktų nuleisti šią idėją iš intelekto pasaulio į emocinį, tada neliktų vietos impulsyviam pykčiui. Persisunkęs pojūčiu, kad visur ir viskas yra Kūrėjo valia, ir atėjo prieš mane, kad kažko išmokytu, ar apsaugotų, ar nubaustų už nusikaltimus.
Aplinkos keisti nėra prasmės. Gal tik derėtų vengti žmonių kurie pyksta. Nežiūrėti jiems į veidą, kada jie pyksta. Dažniau pabūti vienam, tam kad galėčiau ramiai apmastyti kasdienes situacijas.
Koks neišspręstas konfliktas slypi už šio jausmo?
Pamiršau. Atsimenu tik tuos konfliktus kurie atsitiko nesenai. Daugelis konfliktų įvyko su vyresniuoju sūnumi. Jis išvyko atostogauti pas močiutė į Šiaulius. Pradingo dirglumas, įtampa namuose, pasitaisė santykiai su mažuoju sūnumi, pasidariau linksmesnis. Per savaitę, Baruch Ašem, įvyko daug konfliktų su Luku, bet pykčio intensyvumas ir kartai sumažėjo, procesas buvo iš dalias kontroliuojamas. Šį vakarą atsakymo negaliu surasti.
Ar šio jausmo stiprumas atitinka situacijos, konflikto, arba neišsipildžiusių lūkesčių reikšmingumą? Jei ne, kodėl mane taip stipriai tai veikia?
Bendraujant su vaikais pykčio stiprumas kartais būna neadekvačiai didelis. Kodėl taip nutinka? Gal susikaupė apmaudas, nes mūsų bendro gyvenimo su vaikais pradžioje vaikai buvo agresyvūs. Gal tai priežastis? Gal paprasčiausiai esu pavargęs ir tam tikromis akimirkomis nesuvaldau egoizmo. Gal situacijos objektyviai nestandartinės, įtemtos ir daugelis mano vietoje atsidūrę pasielgtų taip pat, ar dar agresyviau.
Ką tūrėtų padaryti kitas, kad nusivylimo neliktų ir „audra nurimtų“?
Nežinau. Darau prielaidą, kad jei priešininkas atsižvelgtų į asmenybės poreikius, erdvę, galimybes, prarodytų pagarbą, net jei nesutiktų su manimi lengviau būtų suvaldyti pykti.
Ar aš piktinuosi dėl to, kad paklūstu vyraujančioms nuostatoms, jog viskas įveikiama, ar kitiems reikalavimams, kurie ilgainiui sukelia frustraciją? Gal geriau nepaisyti šių reikalavimų?
Nesuprantu klausimo. Yra nuostatų chaosas mano gyvenime. Tai kratinys. Didelę dalį paveldėjau iš šeimos, dalį gavau mokykloje ir kitose mokymo įstaigose, dalį išmokau sinagogoje skaitydamas knygas. Šiuo metu sunkiai orientuojuosi minčių statinyje. Sunku pasakyti, kodėl galvoju, kaip galvoju, ar reaguoju, taip kaip reaguoju. Didesnė tikimybė, kad tai vakarietiškos kultūros įtakota siela. Mano darbas valyti save. Kelti nuostatas ir tikrinti jas, teisingos, doros, ar ne. Tenka daryti dvigubą darbą, reikia išmokti Toros standartą teoriškai, o po to žiūrėti ir tikrinti save, ar atitinka mano nuostatos Toros idealą.  Esu kaip šiukšlių kibiras į kurį gyvenimas subėrė kas pakliuvo. Dabar turiu laisvą minutę, tam kad sąmoningai peržiūrėčiau kas yra kas. Galbūt yra manyje neteisingų nuostatų, gal jos kelia pyktį, gal skubiai jas reikia atrasti ir atsikratyti, bet dabar negaliu įvardyti ko būtent reikia.
Į paskutinį klausymą atsakysiu taip: reikia patikrinti, intelektu, žiniomis (žodinės ir rašytinės Toros), išminčių patirtimi, ar nuostatos teisingos, ar klaidingos, jei jos stovi ant melo, tada privaloma jas sunaikinti, jei jos teisingos, privaloma išsiaiškinti, kaip jos veikia, kaip ir kada  naudotis ir įgyvendinti.
Ar aš nekontroliuoju savo gyvenimo aplinkybių, dėl kitų, ar dėl savo kaltės? Jei taip, kaip galėčiau pasipriešinti?
Stengiuosi kontroliuoti ne aplinkybes, o save. Todėl, kad aplinkybės turi daug povandeninių srovių, ir nemanau, kad įmanomą iš esmės suvaldyti, bet dalį aplinkos. Tai tarsi galingo krioklio srautas. O aš tik mažas lašelis sudarantis srautą.
Sau nekeliu reikalavimo suvaldyti aplinkybių, todėl nežinau, ar jos suvaldomos ar ne. Esu patenkintas savo gyvenimu. Džiaugiuosi tuo ką davė Visagalis. Vienintelė aplinkybė, kuri yra mano valioje, yra aš pats. Todėl kovoju su savimi. Noriu atsikratyti neigiamų charakterio savybių ir numirti pasiekus šimtą dvidešimt metų, padaryti milijonus gerų darbų, būdamas žmogumi. 
Ar mano teisėtiems tikslams trukdo žmonės ar aplinkybės?
Šiuo metu atrodo, kad mano tikslams netrukdo nei žmonės, nei aplinkybės, tik aš pats, nes nežinau kur sukti savo gyvenimo, plaukti į dešinę ar į kairę, ar plaukti pasroviui. Nežinojimas trukdo suvokti esamą padėtį. Gal pūnu stovėdamas, gal augu ir tvirtėju. Noriu tikėti, kad augu.
Ar gyvenimo erdvė nuolatos ribojama ir dėl to turiu gintis?
Šią akimirka, Buruch Ašem, gyvenimo erdvės niekas neriboja ir dėl to su niekuo nereikia ginčitis. Šiuo metu apsuptas ramybės. Galiu mokytis Torą ir negalvoti apie duonos kąsnį, apie drabužį, apie naktinį gultą. Viską man ir mano vaikams Visagalis duoda.
Ar pažeistas mano orumas, ar pasitikėjimas savimi?
Buvusi žmona buvo sužalojusi pasitikėjimą savimi, pažemino. Šiuo metu jaučiu, kad žaizdos užgijo. Jaučiu gyvenimo komfortą ir dėkingumą Kūrėjau už duotą gyvenimą ir jo formą. Pasitikėjimas ir orumas šiuo metu nėra žeidžiamas. Šiek tiek bijau, nes nedera per daug pasitikėti savimi.
Ar pyktis skatina ginčytis su konkrečiais žmonėmis?
Taip, disputuodamas su konkrečiais žmonėmis kartais supykstu.
Kur ir kaip turiu ginti savo egzistenciją?
Ginant savo teisę mąstyti, kalbėti ir elgtis remiantis tą laisvę, kurią duoda Tora, galiu gintis argumentais, žiniomis, atsiribojimu. Jei aplinkybės neleidžia gyventi, eiti keliu, kuriuo privalau, tada turiu nutolti nuo civilizacijos, kuri riboja mano teisę ir rasti terpę, kur bus įmanoma įgyvendinti Toros idealą.
Kur ir kaip privalau reikšti savo neigiamas mintis?
Jei matau kaip aplinka nusikalsta moralei galiu išreikšti neigiamas mintis, bet tik tokiu atveju, jei nusikaltėlis išgirs ir supras. Jei ne, protingiau būtų nutylėti ir netrukdyti žmogui žudyti save.
Ar yra konkrečių, sukeliančių pykti, visuomenės negerovių, su kuriomis nenoriu taikytis?
Šiuo metu gyvenu vidurio Europos šalyje. Joje susimaišiusios Rusų tautos ir vakarų kultūra. Šiuo metu vis labiau visuomenė darosi infantiliškesnė, netenka tradicinių vertybių, praranda oreantaciją gyvenime. Gyvenimas šiek tiek gerėja, bet tamsumas, neišprusimas didėja. Tai erzina, bet pykčio nekelia, nes žinau, kad pasaulio neišgelbėsiu. Galvoju kaip išsaugoti save? Užsidaryti Beis Midraše. O kaip gelbėti nuo beformio ir beprasmio gyvenimo vaikus?
P. S. Buvo ankstus rytas Atas apkalbinėjo Uką. Bridome per sniegą pagrindinės gatvės link. Tris kartus liepiau liautis apkalbėti brolį. Atas neklausė, tada užrikau taip, kad net pats truputi išsigandau. „Saukau lietis, ar nesupranti? “ Atas verkšlendamas ėjo priekyje ir skundėsi, kad dėl Uko jo mokykloje nemėgsta, šalinasi draugai. Sako, kad Ukas beprotis, ir vadinasi Atas toks... Nesugebėjau jo išklausyti. Man rūpėjo palydėti vaikus iki stotelės ir eiti į sinagogą. Atas įsižeidė. Išsiskiriant sankryžoje apkabinau Uką ir pasakiau, kad myliu. Norėjau apkabinti Atą, bet jis atstūmė. Tas įskaudino.
- Tu nori turėti draugų? – Prabilau. – Tada neatstūminės žmonių kurie tavo atžvilgiu draugiški. – Ėjau jo lik. Maišelis su vadovėliais iškrito vaikui iš rankų ir netyčia užlipau ant jo. Vaikas suriko. Tai suerzino. – Tai tik maišelis su vadovėliais. Tik popierius. – Tada sąmoningai, abiem kojomis užlipau ant jo. – Tai tik popierius. O santykiai su manimi šiuo metu yra gyvenimas. – Jis dar labiau rėkė. Pačiupau maišelį ir sviedžiau į gatvę. Suplevėsavo virš gatvės skrendantys vadovėliai. Nukrito viduryje ant sniego pusnies. – Tai tik popierius.
- Tūrėsi nupirkti kitus. – Šaukė Atas.
- Neprivalau. – Privažiavo milicijos ekipažas. Sustojo šalia. Atsidarė mašinos langelis ir jaunas milicininkas paklausė manęs, kodėl mėtau vaiko maišelį. – Mano turtas, noriu ir mėtau.
- Prašau nešiukšlinti.
- Gerai. Nueisiu ir paimsiu tai ką numečiau. – Milicininkai nuvažiavo. Nuėjau į gatvės centrą ir paėmiau turtą. Gražinau Atui. – Nori turėti draugų? Neatstumk žmonių, vertink ne jų pinigus, o jų moralines savybes.
I – patariu Ukui elgtis atsakingai. Vengti vėjavaikiškumo. Jis tik žaidžia, o žmonėms apmaudas kyla tikras, todėl dera į mokintis kreipti dėmesį, atsižvelgti į kitų žmonių norus.
II – Atui sunku prisitaikyti. Jis bando, bet nedrąsiai, bijo būti atstumtas. Ieško kontaktų su kitais ir tikiu, kad atras, svarbu, kad jo draugai būtų dori ir sąžiningi. Derėtų dažnai šypsotis ir būti patenkintu tuo ką turi.
III – Tutis turėtų įsiklausyti į vaikų jausmus, tegul tobulina „aktyvaus klausymosi“ įgūdžius. Taip pat derėtų būti kukliu, nes išdidumas sukelia įsižeidimą. Dera būti kaip „kirminas“, „dulkės ir pelenai“, kaip „niekas“, tada, net visas pasaulis įžeidinės neįsižeis. Švelni kalba gali sulaužyti tvirtus kaulus. Išmok su vaikais kalbėti švelniai. Tada jie patys palinks...
2017-02-27 09:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-27 17:10
Žilis van Gogas
Nesuprantu tokios prozos rašymo esmės, Gal tik Jums - svarbi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą