"Lauk manęs požemių tamsioj tyloj..."

4. Ugnis ir ledas

Vakarienė buvo kukli – pernelyg užsiėmusi Vizijų kūrimu neradau laiko parnešti šviežių hidroponinių daržovių, taigi teko tenkintis visai sintetiniu maistu. Žinoma, nuotaikos tai nepablogino, juolab kad Toi išsyk po vakarienės užsirūkė nargilę – vieną iš muziejinių vertybių, kurią jis itin vertino, ir aplink sklido saldūs rausvi dūmai… Kartais man nepatikdavo jo pomėgis, bet tai tebuvo grynas pavydas. Mano dirbtiniai plaučiai tepriimdavo deguonį –  hidrobako dūmų svaigumas nesugebėtų įsiskverbti į mano kraują…
Įsijungė muzika – lėtas pulsavimas su vos juntamu kristaliniu atgarsiu, ataidinčiu lyg iš neišmatuojamos tolybės. Mane užplūdo palaimos banga – lyg visu kūnu tekėtų skaidrus vanduo. Jutau, kad akyse tvenkiasi ašaros…
- Toi…?
- Taip, mano brangakmeni. Sielos Muzika. Veidrodžiai atspindi jausmų aidus…
    Nebeprisimenu, kas išrado Veidrodžius – tą stebuklą, leidžiantį jausmus ir emocijas padaryti apčiuopiamais, regimais ir girdimais, vos tik jie užgimsta. Leidžiantį  perduoti juos kitiems. Seniau tą iš dalies atlikdavo menas, bet jo ribos buvo pernelyg griežtai nubrėžtos. Veidrodžiai nežino ribų, kaip jų nežinome ir mes patys, kurių atspindžius jie rodo…
Toi lėtai ir grakščiai priėjo artyn, atrodė, lyg plauktų besisklaidančiuos dūmuos. Prisiglaudžiau prie jo, jaučiau vėsią sintetinę medžiagą ir gyvą širdies plakimą po ja, švelniai prie kaklo išlinkimo prisilietusias iltis. Galop mūsų lūpos susiliejo – stovėjome ilgai, neatsitraukdami vienas nuo kito, Veidrodžiuose žaidė šešėliai, muzika pulsavo vis gyvesniu tempu, sienos judėjo, keisdamos kambarį…
Žiūrėdami tik vienas kitam į akis, abu lėtai slystelėjom į juodą audeklą – mano lova jau čia… Juoda, balta, raudona. Bučinys į kaklą… Kristaliniai varpeliai artėja, mūsų kūnai susiglaudžia, išsineriame iš savo juodų apdarų. Toi ilčių galiukai blyksteli, aš priglaudžiu lūpas jo kaklo išlinkime, mūsų tatuiruotės užsižiebia – jo sidabriškai, mano raudonai…Baltais kūnais išsirangę degantys raštai vienodi, ir mes susiliejame, abu degdami ledo skaidrumo ugnimi, lygia oda nuteka plona purpuro srovelė. Bučiuojamės jausdami vienas kito srūvančią gyvybę… aštrių ilčių, sidabro nagų švelnumas užburia, kaip visada… Tyli dejonė… mano? Toi akys dega, nebežinia, ar tai švyti netramdoma aistra, ar mudviejų ugniniai raštai… Juoda, raudona ir balta…šviesos inkliuzas tamsoje...
Vieną trumpą akimirką amžina Veidrodžius aptraukusi migla išsisklaido – taip tebūna tik jiems atspindint nežemiškai stiprius ir grynus jausmus, ir aš akies krašteliu pamatau atsispindint mus -  ugnies ir ledo šokyje susipynusius, ekstazėje degančius kūnus, o aplink  be garso šnabžda juodas tamsos aksomas… (o gal tai tebuvo iliuzija, kilusi palaimos migla užtemdytoje vaizduotėje, nežinau to ir niekad nebesužinosiu…)
…Mums jau bemiegant, staiga kažko pabundu – gerklę smaugia baimė, lyg išgirdus Dejuojančių Olų vaiduoklius. Toi  irgi prasimerkia – jo akys be linzių, juodos bedugnės, apvestos plona kobalto žydrumo rainele. Lūpų kampeliu nuvingiavusi kraujo srovelė…
- Nin? Kas nutiko?
- Nežinau…
Veidrodžiai išjungti, bet neabejoju kad priešingu atveju jie tiesiog cyptų nuo mano baimės. Bet aplink nėra nieko. Jokios gyvybės išskyrus mane ir Toi.
- Kažkodėl pagalvojau apie Paviršių…apie jo gyventojus.
- Nemanau kad jie gali mums ką nors padaryti…juk iš jų šimtus Apsisukimų nebuvo nei garso…kodėl gi jie turėtų dabar pasirodyti? Gal tiesiog užklydo koks vaiduoklis, netyčia prasmuko iš Olų?
- Galbūt…  bet jausmas toks, lyg būčiau atsidūrusi kažkokioje neišbaigtoje Vizijoje…tie sapnai…
- Tokie jau jie yra. – Toi paglostė mane.
Atsikėliau, nutipenau iki kambario galo. Aplink mane užsivėrė metalinis cilindras, sušnypštė garas. Pakvipo rožėmis.  Iš daugybės mažų cilindro angelių švirkštelėjo rausvo atspalvio vanduo. Mėgavausi mano kūną glostančia drėgme, po truputį nusiraminau. Kai pagalvojau kad jau užteks, vanduo nustojo švirkštęs, mano oda per kelias sekundes tapo sausa. Dušas turėjo savo mažą atskirą Veidrodį…
Kai prabudau jau buvo senokai prasidėjęs darbymetis. Toi išėjęs. Ant antikvarinio stalelio mėtėsi jo linzių dėklas – turbūt jis labai skubėjo. Vienas veidrodis pasakė man jo balsu:
- Neramumai Amžinojoje Jungtyje. Neįsijungia Veidrodžiai ir liftai. Tikiuosi nieko labai rimto, nors kviečiami skubiai visi Saugotojai. Šiąnakt ten geriau nevažiuok. Myliu tave…