000

skardinis stogas
vėjui liepus
atsimuša į lietų
aš namuose
toks vienišas
kaip siūlų kamuolys
nusiritu nuo sofos
ant grindų
ir į lubas įsmeigęs
savo žvilgsnį
išleidžiu duslią
balsę ė
sujauktas mano
protas suokia
prisimena senas
dienas kai draugas
juokdavos pašonėj
kai abejonės buvo
juokas
mes kildavom
kartu į kovą
su diena
panirdavom bedugnėn
miesto
o kai pavargdavome bėgt
prisėsdavom ant
krašto 
nuleisdavome kojas
į nasrus fontano
ir taip sėdėdavom
kalbėdami apie
išašančias dienas
kurios dabar atėjo