Pinkas 51

ŠIMTAS SEPTINTAS LAIŠKAS
Gintaras ruošiasi išnešti šiukšles ir išves Džimį. Mukcius labai nori išeiti į lauką, stovi prie durų, glaustosi ir gailiai miauksi, pavydžiai žiūrį į šunį. Andrius pasakoja apie buldogą, kurį paleisdavo kaimynė lakstyti be pavadėlio. Štai toks šuo metu mano gyvenimas. Ramus ir giedras tekėjimas, tik senstu ir gal po truputį rimstu, darausi išmintingesnis, ne toks karštas ir ne toks kardinalus. Vaikai mieli. Dėkoju, kad turiu galimybę juos paglostyti. Prieš miegą jiems dainuoju dainas iš siduro. Glostau ir švelniai kasau pečius. Vaikai prie to priprato. Jie užmiega klausydamiesi dainos ir glostomi, pabunda taip pat su daina ir glostomi. „Mode ani lefanecho melech chai vekojam... “, taip dainuoju tris kartus. Jie pabunda, bet dar nesikelia. Užsimerkia ir stengiasi prailginti saldų snaudulį. Uką iškeliu iš lovos ir pastatau ant žemės. Jis lekia praustis. Tada dainuoju Atui ir glostau. Jis raitosi, tada užsikloja galvą užklotu.
- Kelkis pats. – Pasakau. Po to jis pakelia galvą ir korpusą nuo patalo, pasiremdamas rankomis. Kelias akimirkas žiūri kažkur. Tada eina praustis ir į tualetą.
Nieko nereikia bijoti. Jokios negandos, kančios, išbandymai neturi gąsdinti žmogaus. Jis privalo būti drąsus ir atsargus kovodamas su savo silpnybėmis ir išorinėmis nelaimėmis. Bijoti reikia tik vieno Kūrėjo. Jei sugebėčiau šią prievolę be priekaištų įvykdyti, tada daug drąsiau, pilnavertiškiau išnaudočiau duotą laiką Torai. Po truputėli gilinu žinias, blaivėja požiūris į realų pasaulį.
O A. Karnevo mokėjo bijoti tik Visagalio, todėl materialios kliūtys buvo laikinos, nes visas gyvenimas laikinas. Tad dėl jo neverta per daug jaudintis. Vis dėl to reikia daryti viską, kas šią akimirką reikalinga tikint, kad bet kokiu atveju Kūrėjo noras bus įvykdytas. Berniukas bandė iškasti, praplatinti tunelio sienas, kad galėtų pralysti. Atgal grįžti negalėjo, nes šunys tirai jį surys. Šlapias suplūktas gruntas nenorėjo pasiduoti vaiko nagams. Tik nedideli gabaliukai atplyšdavo po atkaklaus draskymo nagais. Karnevo pavargo, bet nesiliovė vargęs.
P. S. Gintarui ir Andriui išėjusi Mukcius pravirko graudžiu miaukimu. Gailiai ir garsiai, kimiu balsu leido garsus. Atsistojęs prie durų reikalavo laisvės bent trumpam. Grįžo Gintaras. Jis pagailėjo padaro ir išvedė į lauką. Grįžęs nuplovė Mukciaus letenėles, nes dabar ruduo, lauke tešlynai, balos ir pelkės... Per Šmini Aceret prašėme lietaus Isralelio žemei, bet praplyšo debesys čia, o Lietuvos dirva kritulių šiuo metu gauna daugiau nei pakankamai. Taip man atrodo, bet nesu tikras, reikėtų paklausti Gintaro, jis tyrinėją dirvą. 
ŠIMTAS AŠTUNTAS LAIŠKAS
Oi, neturiu kantrybės. Aptikau tai nesenai. Be abejonės,  visada žinojau, kad jos man trūksta, bet šį kartą žinojimas kitoks, šį karta matau pasekmes realias ir galimas, todėl bijau. Trūksta vidinės ramybės, o dėl ko, nes per mažai pasitikiu tuo, kuo privalau pasitikėti, privalau auginti savyje BITACHON. Tai padės būti ramiam ir blaiviam visose gyvenimo situacijose. Tik kokie praktiniai žingsniai, pratimai vystant šį jausmą, būseną? Yra literatūra, tik reikia pasiklausti ravo Josefo ką skaityti ir ką daryti.  Kol to nepadariau darau ką galiu čia ir dabar.
Situacija. Kokia verbalinė ir neverbalinė kalba, vertinimas, ar tai veiksminga procentais. Koks tūrėtų būti tinkamas elgesys tokioje situacijoje. Naujo elgesio vertinimas, ar naujas – galimas elgesys geresnis, ar blogesnis už tą kuris yra? Kaip jaučiuosi po analizės.
Kaip sekėsi išbandyti naują elgesio modelį, jei situacija kartojosi.
1 Atas iššauktino šunį savo kasdieniame gyvenime. Tai erzina truputi. Jei tai liestų tik jį, tada ignoruočiau tokį elgesį. Nuolatos klausinėja, ar Džimis mieliausias, ar jis gražesnis už Mukciu, ar jis Džimuskiausias. Tokias kalbas laikiau žaidimu ir atsakydavau žaisdamas, bet dabar atrodo, kad tai nėra žaidimas. Tai pagalbos šauksmas. Ši manija jam padeda jaustis saugiau. Šiandien aš ir Atas keliavome į parduotuvę. Šokinėdami per balas linksmai tauškėjome. Jis prikibo ir reikalavo atsakyti, kas man mielesnis ar Mukcius, ar Džimis. Atsakyti vengiau, nes žinojau kokio atsakymo jis nori. Jis žavisi šunimi. Paprašiau daugiau taip nedaryti: „Kam tau tai? Kodėl nori išaukštinti Džimį, pažemindamas Mukcių? “ „Bet kas čia blogo, juk jis tik katinas, nieko nesupranta, “ atsakė vaikas. „Taip, jis nesupranta, bet ne tai yra blogai, blogas pats principas, nes dabar žemini gyvūną rytoj žeminsi žmogų norėdamas pasikelti savigarbą. “
Vakare atėjo į svečius Andrius, Adolis. Sėdome vakarieniauti aš, Matas, Lukas, Adolis ir Andrius. Visi smagiai kalbėjomės. Matas visur kišo Džimi visaip jį girdamas. Vakarienės metu žaidė su šuniuku, kuris sėdėjo po stalu. Neatsimenu, kaip bet kažkas užsipuolė Džimį ir Matas jį žodžiais apgynė. Tada pasakiau: „Atas šunį laiko svarbesniu už žmogų. Nesenai Lukui įstatė guzą, sužeidė koją, paleido kraują iš nosies ir jokio gailesčio žmogui nemačiau, o šunio jis gailisi. “ Šie žodžiai Matą įžeidė. Jis atstūmė lėkštę ir atvertęs lūpą paniuro. „Valgyk“, paraginau vaiką. „Nenoriu“. Mačiau, kad jis su apetitu valgė, todėl nepatikėjau, kad nenori valgyti, palaikiau tai kaprizu, todėl pats užsispyriau. „Atai rinkis, suvalgai tai kas tau įdėta, arba išnešu Džimį į lauką ir ten palieku. “ „Ne, aš tada pats išeisiu. “ „Ne, tu liksi namuose, o šuo bus lauke. Jei nenori, kad Džimis eitų į lauką, pavalgyk“. „Nevalgysiu. “ „Kaip nori. “ Pakviečiau šunelį. Paėmiau į delną ir nuėjau prie durų. Vaikai rėkdami pasivijo. Ukas maldavo, kad palikčiau Džimuką. „ Paprašyk Mato, kad jis eitų valgyti“. Lukas vergdamas prašė Mato eiti valgyti, bet brolis atsisakė. Nusileidau iš trečio aukšto į antrą. „Matas valgo, tėveli, grįžk, Matas jau valgys. “ Pakilau. Lukas apgavo. Nuėjau į apačią. Pravėriau duris į lauką, padėjau šunelį ir uždariau. Grįžau namo. Lukas isteriškai rėkė. Paėmiau jį. Pasodinau ant kelių ir nuraminau. Pasakiau, kad jei Matas pavalgys eisiu į lauką ir surasiu šunelį. Jis nurimo. Matas stovėjo balkone ir sakėsi, kad iššoks pro langą, jei negražinsiu Džimio. „Tai tavo ir Dievo reikalas. Daryk kaip manai teisingai, bet miręs turėsi už tai atsakyti“, ramiai atsakiau jam į grasinimą. Jis šiek tiek sutriko, matydamas, kad grasinimas neveiksmingas. Jis pyko, grubiai elgėsi ir grubiai, įžūliai kalbėjo. Rodė nepagarbos ženklus, bet likau ramus, atleidau jam už tai. Po kiek laiko sutiko pavalgyti. Sėdome vakarieniauti. Atas niršo. „Žudikas tu, žiaurus žudikas“, suriko jis. „Atai, tu neturi teisės man priekaištauti ir keikti mane. Elgiesi nepagarbiai ir įžeidinėji mane, todėl nusipelnai du kartus diržu... “ Adolis neištvėrė, jis senas žmogus, nepratęs prie tokio elgesio pasakė, kad už tokius žodžius „mautų“ į marmūzę. „Eik į kambarį“, pasakiau Matui. Du kartus Džimio pavadėliu sudaviau per užpakalį. Tai dariau be pykčio. Atsisėdome toliau vakarieniauti.  Pasakiau BIRKAT AMAZONĄ. Aš, Ukas ir Andrius išėjome ieškoti šuns. Jis laukė mūsų prie durų, apsidžiaugiau. Grįžę radome Atą ramų, jis gulėjo lovoje ir laukė.    Du dalykus padariau kuriuos reikia aptarti:
išnešiau Džimį,
daviau Atui per užpakalį.
Aplink šiuos kulminacinius momentus sukosi emocijos ir veiksmai.
Adolio paklausiau, kaip kalbėjau ir kaip elgiausi.
Jis atsakė, kad kalbėjau ramiai ir rankomis nemosikavau, „aš net dyvijaus, kad toks ramus esi“, kalbėjo jis. „Tik nesupratau, kas ir dėl ko pykotės“. Stengiausi nesupykti. Elgiausi šaltakraujiškai. Nors kelias akimirkas pats pastebėjau, kad aptemo protas, bet tuo metu buvau laiptinėje, todėl nieko blogo nepadariau. Tiksliai negaliu pasakyti, ar elgiausi mąstydamas. Gali būti, kad apsvaigau ir netekiau kontrolės. Džimuką išnešiau apmastęs galimybę jį prarasti, bet tikėdamas, kad Atas pasiduos, sulaužys savo išdidumą. Vėliau jam pasakiau, kad jei jam rūpėtų Džimis, jis dėl jo būtų pasiaukojęs ir padaręs ko nenori daryti. Duodamas diržą buvau ramus, stengiausi suduoti nei silpnai, nei stipriai. Buvau tikras, kad tai nepakenks jo sveikatai, nei savigarbai, nei savivertei. Įvertinti nenoriu, nes nežinau ar ko nors pasiekiau, ar ne. Kad Atas buvo nubaustas už nepagarbą, manau, kad tai – gerai. Kad išnešiau, Džimį nesigailiu, nes pamačiau Atą kitu kampu, jam tikrai trūksta dėmesio ir saugumo jausmo Šiandien nežinau. Apmastysiu.
Ryte Atas buvo itin draugiškas. Gal dėl to, kad prieš užmingant pasikalbėjau su juo. Pasakiau, kad šis konfliktas parodė, kad jam reikia dėmesio. Pasakiau, kad pasistengsiu jam tai suteikti, o jis tegul pasistengia būti malonesnis ir mylėti žmones. Visą diena jis kartojo, kai tik pamatydavo, kad myli, o aš jam atsakydavau tuo pačiu. Tuščia. Neturiu ką pasakyti. Geriau
aprašysiu Ato reakciją į šuns išnešimą. Jis supyko. Pradėjo rėkti kimiu balsu, gal nerėkti, o bliauti. Išsiveržė kančia, sumaišyta su pykčiu. Bežodis bejėgiškumo, užsispyrimo ir pykčio mišinys. Rėkė garsiai. Žvelgė į mane agresyviai. Įsitempė visas jo kūnas. Sukando ir šnopavo pro dantis košdamas orą su seilėmis. Taip jis save įaudrina. Tada vėl suriko. Į  jo emocijų iškrovą žiūrėjau ramiai. Laukiau kol vaikas nurims. Po analizės jaučiuosi sutrikęs, nes situacija daugiareikšmė. Įvairiai galimą į ją pažiūrėti, todėl nesu tikras, kad žiūrėjau į ją teisingai, kai joje buvau.
Kitą vakarą atėjo kaimynė ir paklausė ar vakar mušiau vaiką? Ji pasakė, kad taip negalima, kad taip daugiau nebūtų, nes kreipsis kažkur.
Jei tokia Kūrėjo valia, kad vaikai iš manęs vėl butų paimti, tada taip ir reikia. Atas pats padarys, kad atsidurs arba vaikų namuose, arba dar kur nors. Žinau, tik vieną, kad su vaikų ydomis ir kaprizais nesitaikstysiu, kaip nežadu taikytis su savo ydomis, ir esu pasiryžęs, nors to nenorėčiau, geriau jų artumą prarasti, negu pataikauti savo ir kitų žmonių piktam pradui.
2 Ryte suskambo žadintuvas, vakare bandžiau jį išjugti, ir maniau, kad išjungiau, bet pasirodo apsigavau. Apsidžiaugiau, nes dar galėjau pamiegoti beveik valandą. Dar buvo tamsu. Po keliolikos minučių pažadino Adolis. „Kodėl nesikeli“, paklausė jis. „O kodėl turėčiau? “ „Skambėjo žadintuvas“. Jis norėjo pasikalbėti, o aš miegoti. Jis atsisėdo netoliese ir pradėjo kalbėti. Kartais stebėdavausi, kodėl Adolis toks netaktiškas. Nedrįsau paprašyti, kad leistų pasnausti. Viduje irzau, bet tvardžiausi. Šis senas vyras visada būdavo atidus, o dabar nemato, kad leipstu iš nuovargio ir noro miegoti. Prabėgo tos minutės kada galėjau ilsėtis ir mintyse jų gailėjausi. Suskambo priminimas, dabar jau laikas keltis, atsidusau. Nuėjome į sinagogą. Maldos metu užsnūsdavau, tada šiek tiek suirzdavau, nes laikau to kaltininką savo bičiulį. Bet nugindavau šią mintį ir susierzinimas praėjo. Kalbėjau ramiai ir mandagiai.
Judesiai ramūs, šiek tiek vangūs. Manau, kad elgiausi tinkamai, nes pagarba, kurią jaučiau šiam asmeniui, neleido suirzimui ir apmaudui uždegti pykčio. Norėčiau šį principą perkelti į bendravimą su vaikais. Jei gerbčiau juos labiau, gal pavyktų daug situacijų suvaldyti. Jaučiuosi pavargęs, nes jau vėlus vakaras.
3 Ukas salėje išpylė arbatą. Liepiau sutvarkyti ir atėjus į bes midrašą daryti namų darbą. Laukiau dvidešimt minučių. Jo delsimas įsiutino. Niršau, bet verčiau save nurimti ir palaukti dar. Nuėjau į tualetą. Jis gręžė skudurą. Riktelėjau. Vaikas sudrebėjo. Ranka sudaviau per užpakalį ir liepiau tučtuojau eiti daryti namų darbus. Jis dar blaškėsi kelias minutes, bet galų gale atėjo ir pradėjo dirbti. Padaręs namų darbą apsidžiaugė ir pasigyrė. Pagyriau vaiką. Jis nuėjo žaisti. Agresyvi kalba, įsakinėjantis tonas. Judesiai agresyvūs. Griežtas, bet ramus balsas. Judesiai ramūs. Nėra naujo elgesio. Apgailestauju, kad nepakentėjau, kad neapgalvojau kaip deramai pasielgti prieš veiksmą.
4 Gabija parašė žinutę, kad Ukas mušė pagaliu Džimį ir tai darydamas šypsojosi. Pasakiau, kad palauktų, kai grįšime padarysime teismą. Po kelių valandų eidamas namo apgalvojau, kaip deramai reaguoti į nepageidaujamą elgesį. Pirmas impulsas buvo, kad jam pačiam iškaršti kailį ir kad pajustų, kaip jaučiasi šuo. Atmečiau šią opciją iš karto. Grįžęs sukviečiau visus į kambarį. Uką pasodinau ant kėdės viduryje. Jis linksmai ir vėjavaikiškai sukosi. Gabija buvo pirma liudininkė. Ji papasakojo, kad išgirdo Uką keistai dainuojant. Išėjusi į lauką pamatė, kaip jis pagalių mušė šunį ir visą laiką dainavo. „Pamatęs mane atsitraukė šypsodamasis numetė pagalį į krūmus“, pasakojo ji. Ukas patvirtino jos žodžius. Jis linksmai vaipėsi. Nieko blogo nematė savo padarytame veiksme. Atas taip pat pasakojo, ir demonstravo, kaip Ukas dainavo, bet mušant nematė, tik vėliau, kaip vaikščiojo parke šunį suko pakėlęs už pavadėlio ore. Ukas prisipažino. „Tu pripažįstamas kaltas už žiaurų elgesį. “ Ukas nusišypsojo. „Bausmė: ant lapo parašyk tris priežastis, kodėl negalima mušti Džimio. O mes su visais eisime į kavinę, tu pasiliksi vienas“. „Ne, prašau, būsiu geras“, pravirko Ukas. Jis paniškai bijo likti vienas. Žinau tai, todėl pagalvojau, kad tai bus gera bausmė. Iš tikro nenorėjau jo palikti vieno, todėl daviau sąlygą, kad jei per penkias minutes parašys priežastis... leisiu eiti su mumis, bet nieko jam nepirksiu.  Jis sutiko. Kalbėjau ramiai, nes jau buvau apgalvojęs ką sakysiu. Elgiausi ramiai. Esu patenkintas tuo, kaip reagavau į situaciją. Tik deja tai menkas mano nuopelnas, nes buvau toli kai sužinojau apie incidentą, todėl elgesį apgalvojau, nesu tikras, kad būdamas šalia būčiau susivaldęs. Prieš Luko teismą užsukau į tualetą. Nustebau, nes radau fekalijomis išterliotą unitazą ir kalną tualetinio popieriaus sumestą į unitazą. Jis buvo šlapias. Nuleidau vandenį nieko blogo negalvodamas. Bet žmogui duotos akys ir jis privalo matyti ir numatyti. Dėl pasekmių taip pat ir aš kaltas... Jaučiu kartėlį, nes esu impulsyvus.
Naują elgesį sekėsi pritaikyti. Ukas parašė: kad negalima mušti šuns, nes jis ne žaislas; nes jam skauda; nes aš darau nusikaltimą. Po to dar žodžiu pridėjo, kad jam iš šuns mušimo jokios naudos.
5 Grįžus namo iš kavinės Atas buvo supykęs ant mūsų. Jis užsipuolė Uką ir išvadino jį suskiumi. Ir mane užsipuolė. Nesupratau jo netikėtos metamorfozės. Jis dirglus ir agresyvus. „Kodėl pyksti, kas nutiko? “ „Nes jūs mane laikote liurbiu“, atsakė Atas agresyviai. „Tu pyksti, eik į pykčio kampą, ten ir pyk, paimk lapą ir pieštuką, nupiešk savo pyktį“. Jis agresyviai atsikalbinėjo. Nevedžiau ir palikau. Po kelių minučių jis stovėjo balkone ir imitavo šuns lojimą. Pasikalbėjau su juo. Jis jau buvo nurimęs. Balsas vidutinis, elgesys ramus. Gal toks? Stengiausi išlikti ramus. Tikiuosi, kad man pavyko, nors ir nesužinojau tikrų vaiko suirzimo priežasčių. Jaučiuosi sumišęs, nespėju atsikvėpti, o situacija keičia viena kitą. Kartais pavyksta išlaikyti blaivų protą.
6 Andrius paprašė leidimo nusiprausti, kol viriau vakarienę. Leidau. Jis nuėjo. Atas padėjo virtuvėje. Plovė keptuvę. Maišė virinamą pieną. Ukas siurbė dulkiu siurbliu kambarius. Jis pasakė, kad kai siurbia, aparato ūžimas nuramina jam pykti, nes iki šiol vis dar pyko ant Džimio, nes dėl jo buvo nubaustas. Pavakarieniavome. Andrius pranešė, kad duše nenusileidžia vanduo. „Tikriausiai Gintaras plovė šunį ir užsikišo vamzdis nuo plaukų“, pasakė Andrius. Tada nuėjo praustis Atas. Vanduo jau buvo nubėgęs. Ukas neskubėdamas vakarieniavo. Skubinau jį, nes dar reikėjo susiruošti ėjimui į mokyklą. Atas nusiprausė. Atėjo Uko eilė. Jam padėjau sudėti vadovėlius ir pratybas. Kai nuėjo prastis mažylis sėdau daryti kito darbo. Buvau alkanas, nes kol jie vakarieniavo „skaičiau“ ŠMA ir AMIDĄ. Paėmiau Atą: platus per juosmenį ir žemas  vaikas. Todėl jo dydžio kelnių sunku rasti, tenka pirkti didesnes ir nukirpti. Kelnes sutrumpinęs jau buvau prieš kelias dienas, tik nukirpto galo neturėjau laiko apsiūti, kad neirtų. Siuvau ir bendravau su Andriumi. Jis užplikė arbatą. Lukas užsibuvo. Pabeldžiau į dušo duris. Prisiminiau, kad vanduo lėtai nusileidžia ir panikuodamas įsiveržiau į dušo kambarį. Dušo kabina prisipildžiusi ir per kraštą liejasi vanduo į aikštelę. Supykau. „Ar nematai ką darai“, sušukau. Vaikas sudrebėjo nieko nesakydamas. „Žiūrėk, ką pridirbai. Ar galvos neturi? Juk turi mąstyti ir matyti kas vyksta aplinkui. Ar nematei, kad dušo kabina prisipildžiusi vandens?  Ar kopūstas tau vietoje galvos, ar idiotas? “ Norėjosi sumurgdyti vaiką į tą balą, kurią padarė. Susivaldžiau. „Aš sutvarkysiu“, verksmingai pasakė vaikas. „Nieko nesutvarkysi. Apsirenk pižamą ir dumk miegoti, kad nei kvapo neliktų“. Vaikas verkdamas rengėsi. Nuėjau į virtuvę siūti kelnių. Andrius padėjo skuduru surinkti vandenį. Kalbėjau pakeltu tonu ir agresyviai. Judesiai buvo agresyvūs. Sunkiai, bet valdžiausi. Pykdamas dėl nuostolio nežinojau ką sakyti, kad vaikas suprastų, kad už kiekvieno veiksmo slypi pasekmė. Kad reikia žiūrėti ką darai. Supratau, kad jis prausėsi ir jam buvo malonu. Apie nieką negalvojo ir tai labiausiai siutino. Kaip padaryti, kad galvotų, pasistengtų žingsnį į priekį numatyti. Ramiai nutraukti veiksmus, kurie daro žalą. Ir po to, kai pats susitaikysi su faktu išaiškinti, kur buvo padaryta klaida ir kaip jos būtų galima išvengti. Sugebėjau suvaldyti norą smogti. Dėl to džiaugiuosi.
Vėjavaikiškumas ir neatsakingumas turi paslėptas pasekmes. Ne vietoje palikti daiktai, iškasta duobė, palikta ugnis gali pakenkti žmonėms ir jų turtui. Kaltas neatsakingai pasielgęs, bet tai jis sužinos tik post factum. Kaip išmokinti pamatyti galimą bėdą? Nuostolį ir žalą vaikas gali padaryti lengvai, ištaisyti, kompensuoti to jis dažniausiai nesugeba, ar net neįmanoma. Todėl reikia mokinti vaiką žalos nedaryti, tai yra mokinti atsakingumo, numatyti pasekmes, nebūti, visišku, egoistu.
7 Andrius pavedžiojo Džimį ir išėjo namo. Pagaliau ramu. Vaikams pasakiau, kad myliu, paglosčiau ir kiekvienam pasakiau, kad myliu juos. Luką nuraminau. Jis pergyveno dėl įvykusios nelaimės. Vaikai sumigo. Norėjau atsipalaiduoti, todėl įjungiau simfoninę muziką. Pavalgiau. Pasakiau BIRKAT AMAZON ir nutariau nusiprausti. Prieš tai užėjau į tualetą. Nuėjęs į dušą nustebau, nes unitazą paskendęs turinys kilo iš dušo nutekamojo vamzdžio. Kilo prielaidą ir ją patikrinau, nuleidau tualete vandenį ir nubėgau į dušą. Iš jo veržėsi vanduo. Supratau, kad nutekamasis vanduo užsikimšęs ne dėl Džimio plaukų, o dėl rimtesnės priežasties. Vanduo neslūgo, todėl ranka surinkau fekalijas. Užpyliau specialaus skysčio valačio užsikimšusius vamzdžius, bet rezultato nebuvo, nors ir nesitikėjau. Skuduru užkimšau dušo netekamąją angą. Atsukau visus čiaupus virtuvėje ir duše ir nuleidau unitaze vandenį. Kriauklėse ir unitaze prisirinko vanduo. Tikėjausi, kad vandens spaudimas pramuš susidariusį kamštį. Vanduo siūbtelėjo ir pragarmėjo. Mano spėjimas pasitvirtino. Įtariau, kad užkišo sistemą tas popieriaus gniužulas kurį nuleidau prieš prasidedant Luko teismui. Kilo pyktis. Norėjosi pakelti vaikus ir išsiaiškinti, kas į unitazą mėto tiek daug popieriaus. Tai nutiko ne be pirmą kartą, bet pasekmes pajutome tik dabar. Nugalėjau save ir pasikalbėjimą su vaikais perkėliau į ryto metą. Nusiprausiau. Sėdau rašyti. Suskambo skambutis. Atėjo kaimynė iš apačios. Ji skundėsi, kad mes užliejome ją. Prisipažinau, kad pas mus buvo užsikimšusios nuotekos, atsiprašiau. Taip pat atvedžiau Uką, kad jis išgirstų kokios būna pasekmės kai elgiesi neatsakingai. Vaikas trynėsi užmiegotas akis. Moteris pareiškė, kad jei tai kartosis kreipsis į teismą. Ir paragino nemušti vaikų. Pasakiau, kad nemušu. „Ne, taip nebus, mes visi buvome vaikai, išdykavome... “, užtikrintai pasakė ji.  Ryte Ukas neprisiminė kaimynės vizito ir prisipažino, kad jis sumetė popierių į unitazą. „Jūs daug rėkiate, konfliktuojate nuolatos tarpusavyje ir su manimi, kaimynai mano, kad žiauriai su jumis elgiuosi ir skųsis vaikų teisių apsaugai. Todėl prašau klausyti manęs, jei norite gyventi pas mane. Kitu atveju jus iš manęs paims, nes mano, kad aš jus mušu. “ „Nėra įrodymų“, pasakė Ukas. „Mes pasakysime, kad nemuši“, atsakė Atas. „O kaip tai įrodysite? “ paklausiau. „Puiku, galite nors ir šiandien eiti gyventi į vaikų namus. “. Su kaimyne kalbėjau ramiai, nors jutausi susierzinęs. Mimika apatiška.  Tarp manęs ir kolegos įvyko ginčas. Nesu patenkintas savo reakcija ir elgesiu. Draugas, kitą dieną, komentavo įvykį taip: „Jūs kalbėjotės skirtingomis kalbomis ir nesiklausėte vienas kito, patariu, jei ginčo metu nepateikia pašnekovai kitų argumentų, įrodančių pozicijos teisingumą, ir kartoja tuos pačius tris kartus, tada tokį ginčą reikia nutraukti ir tylėti“. Aš teigiau, kad mano protas negali sumodeliuoti tokios ekonominės sistemos, kuri būtų bent teoriškai teisinga ir bent teoriškai galėtų veikti visame pasaulyje, kad visi žmonės būtų turtingi ir nebūtų vargšų. Kadangi iki šiol tokios sistemos nemačiau, teigiu, kad ji negalima. Priešininkas teigė, kad tokį modelį galima sukurti. Paprašiau įrodymų šio teiginio teisingumui pagrysti. Buvo atsakyta, kad tai smulkmena ir pašnekovas neketina savo brangaus laiko gaišti tokiems menkniekiams. „Tokiu atveju jūsų teiginys neturi jokios prasmės“, atsakiau. Kodėl, nes kol nėra įrodymų, kad mūsų fiziniame pasaulyje yra tai apie ką teigiama, reiškinio arba objekto, tol drąsiai galime daryti prielaida ir ja vadovautis, kol praktika, ar teorija neįrodys atvirkščiai. Mano norą įrodyti savo gyvenimiškos pozicijos teisingumą, provokavo žeidžiama savimeilė. Gal dėl to karštai ginčijausi apie smulkmeną kuri iš esmės net man pačiam nuoširdžiai nerūpėjo. Man buvo svarbus pats principas, kad kiekvienas teiginys būtų kuo nors paremtas, pagrįstas, o ne socialinio autoriteto  primestas. Gal dėl to atsisako protas priimti teiginius, gal net teisingus, jei teigiantis asmuo neparodo iš kur kojos dygsta, o pats negaliu suprasti, dėl įgūdžių ir žinių stokos. Esu ambicingas ir užsispyręs. Kartais tai gerai, nes gelbsti nuo saviapgaulės, kartais dėl to apanku ir kartoju klaidas, nes nenoriu to pripažinti.
8 Atėjau į muzikos mokyklą. Mokytojas Jonas stovėjo koridoriuje ir plepėjo su kolegomis. „Jūsų sūnaus dar nėra. “ „Gerai, atnešiau jo instrumentą ir natas. Tūrėtų ateiti. “ Nuėjau į instrumentų parduotuvę, susitariau dėl papildomo muzikos būrelio Atui. Užėjau į Šiaulių banką ir sumokėjau už Luko mokslą muzikos mokykloje. Grįžau į Muzikos mokyklą. Užėjau pas mokytoją Joną. Uko dar nėra. Suirzau. Iki pamokos galo liko dešimt minučių, o jo vis dar nėra. Išėjęs į lauką pamačiau jį iš toli. Jis slinko neskubėdamas, nerūpestingai ir vangiai. „Lukai, greit bėk į pamoką“, surikau. Jis bėgo juokingai svyruodamas į šonus, nes kuprinė jam buvo per sunki, todėl jos inercija išvesdavo iš pusiausvyros visą vaiko kūną.
Po to laukiau Ato. Jis turėjo ateiti į Solfedžio pamoką. Skambutis. Vaiko nėra. Kelias minutes sėdėjau laukdamas. Vėliau paskambinau Oksanai, sinagogos darbuotojai ir paklausiau, ar Atas buvo užėjęs į sinagogą. „Jis čia, žiūri televizorių“. Tai įsiutino. Pasakiau, kad už penkių minučių būtų mokykloje. Vaikas išlėkė... Laukiau jo autobusų stotelėje. Norėjau duoti į kailį, bet laukdamas nurimau. Tada pagalvojau, kad nubausdamas nepasieksiu norimo rezultato. Pagalvojau, kaip trumpiausiai suformuluoti užduotis. Atas išlipo iš autobuso, šypsodamasis patraukė link muzikinio teatro. Prisiartinau. Griežtai pasisveikinau. Jis išsigando. Palydėjau iki mokyklos. Išsakiau prikaištus. Pasakiau, kad myliu. Toliau dėsčiau, ką jam reikia padaryti. Atsiprašyk mokytojos už pavėlavimą. Specialybės mokytojo paimk kvitą už studijas. Po pamokų nueik į studiją. Vaikas paklausė. Palinkėjau sėkmės. Vis dėl to įvyko keistas dalykas, iš muzikos mokyklos Atas grįžo be striukės, sakė, kad pasikabino rūbinėje, o po pamokų neberado...  Vaikas bijojo, kad  pyksiu ant jo. Tai nuostolis, bet jei Atas sako tiesą, abejoti neturiu pagrindo, manau, kad šioje situacijoje yra nekaltas. Vaikai perskaitė su Gabiją šį laišką ir patarė situacijas. Atas prašė, kad jo muzikos reikmenis palikčiau sinagogoje, kad jis norėtų pasiimti pats. Nes neradęs būgnų lazdelių išsigando. Jie nori savarankiškumo.
9 Paskambino sesuo. Ji skundėsi, kad matas jos neklauso. Apsikabino skulptūra ir atsisako eiti namo. „Palik jį ten sugrįš pats“. Matas, Lukas ir Gabija ėjo pasivaikščioti į senamiestį. „Nurimk, eik namo ir jei gali sulauk kol grįšiu, reikės daryti teismą. “ Po valandos bėgau namo. Viduje virė pyktis. Norėjosi primušti Atą. Impulsai siūlė žiaurias bausmes, kurių sąmonė nesugebėjo atmesti. Paskambinau seseriai ir pranešiau, kad grįžtu. Ji sakė, kad Atas jau grįžo namo išsitepęs veidą raudonai, kažkokiomis uogomis imituodamas kraują. Gintaras pasakė, kad reikia kreiptis į policiją ir užfiksuoti įvykį. Vaikas išsigando. Pravirkęs prašė, atleisti ir į policiją nesikreipti. Verkdamas atsiprašė Gabijos. „Gerai, bėgu namo, gal susitinkame gatvėje, kartu nueitume į parduotuvę, aptartume įvykį. “ „Gerai, kur susitinkame? “ „Prie Avitelos“. Bėgau niršdamas, nors raminau save, nes Atas paprašė atleidimo. Gal dėl to, kad bėgau buvau nusiteikęs agresyviai. Susitikome prie perėjos. Nuėjome į parduotuvę. „Atas su Gintaru turėtų čia būti“, pasakė Gabija. „O Ukas kur, vienas namuose? “ „Ne, jis su Andriumi“. Man sunku toliau pasakoti. Pasakysiu trumpai, sutikau Atą parduotuvėje. Jis džiugiai pasisveikino, bet pamatęs Gabiją sutriko. Pasakiau, kad myliu jį. Taip pat pasakiau, kad esu nuliūdęs, dėl elgesio su Gabija. Mes ilgai kalbėjomės. Grįžę namo surengėme teismą. Papasakojo Lukas, paskui Matas, paskui Gintaras ką matė. Tada kalbėjome apie pykčio suvaldymą. Atas nervinosi ir pyko, bet teismui pasibaigus visi buvome geros nuotaikos. Nes niekas nebuvo žeminamas. Nors kritikavome Ato elgesį, ir ilgai Atas negalėjo atskirti savęs vertinimo nuo elgesio, bet galų gale pasakodami apie pykčio žalą ir kaip jį valdyti nurimome visi. Vaikas džiugiai pavakarieniavo ir nuėjo ilsėtis. Turiu pridurti, kad viską ką aprašau tūrėtų iškreipti skaitytojui tikrąjį vaizdą, nes aprašau tik problemines situacijas. Todėl gali pamanyti, kad apskritai visada namuose karo ir laikinų paliaubų būsena. Tai būtų klaidingas ir naivus įsivaizdavimas. Nes aprašau sąžiningai bėdas, tam kad pats jas galėčiau, Beizrat Ašem, išspręsti. Todėl nerasite aprašytos idilės, rasite tikrą sunkų ir įdomų, ir laimingą, prasmingą gyvenimą. Paklausiau vaikų ar norėtų tapti GER‘AIS? Atas sako: „ar galiu būti geras netapęs Ješerunu? “ „Taip, gali būti geras“, atsakau. „Tada GER‘U, būti nenoriu“. Ukas negalvodamas entuziastingai atsako, kad „taip“. Abiejų vaikų atsakymai diktuojami emocijų ir aplinkybių. Jie gerai patys nesuvokia ko atsisako ir su kuo sutinka. Todėl bijau ir viliuosi, kad atsakymai yra negalutiniai. Laikas vis labiau brandina gebėjimą atskirti kairę nuo dešinės. Todėl yra galimybė iš naujo persvarstyti opciją kurią siūlo aplinkybės. Gal supras kokia unikali situacija susidarė jų gyvenime. Gal brangis ir džiaugsis tuo ką jau turi ir tą begalybę kurią gali turėti. Ten už pasirinkimo slypi du gyvenimai, abu turi savo taisykles, prasmę ir baigtį. Būtų protinga teoriškai susipažinti su esme ir pasirinkti aiškiai suvokiant ką gauni ir ką prarandi. Mano užduotis išmokyti vaikus nebijoti sunkumų ir taisyklių, nevengti o siekti tvarkos gyvenime. 
P. S. Pasiuto šuneliai. Suriję lokio dvėselėną pradėjo galvoti, kaip išsiropšti iš gilaus šulinio. Keli šunyčiai nuo šuolio į duobę susilaužė kojas, susirgo ir nudvėsė. Jų kūnai taip pat buvo sėkmingai sudoroti. Šuo prisiartino prie paslaptingo tunelio. Jis kvepėjo žmogaus prakaitu, šlapimu ir išmatomis. Uostinėdamas ten įlindo vienas šunytis. Uosdamas, atsargiai ėjo į priekį, bijodamas nežinomų pavojų ir viliojamas kvapo. A. Karnevo pajuto prisilietimą. Kažkas palietė jo kojas. Baisiai išsigandęs sukliko. Šuo atšoko dar labiau išsigandęs cypdamas pabėgo. Berniukas iš visų jėgų veržėsi į priekį. Lindo, spraudėsi, tai buvo desperatiškas bandymas išsigelbėti, nes žinojo, kad šunys greitai supras, kad auka nepavojingą ir pradės draskyti jį gyvą.
P. S. P. S. Gyvenimas įgavo šiek tiek netikėtą perspektyvą. Senai apie tai svajojau, bet nedrįsau įvardyti. Šiandien Levas rekomendavo tvarkyti dokumentus, kad galėčiau važiuoti gyventi į žemę. Tai ilgas ir varginantis biurokratinis procesas. Kyla klausymas, ką daryti su vaikais. Noriu, kad jie važiuotų su manimi ir susilietų. Atas nenori, Lukas nori.