Išsišiepę spuoguoti ir ambicingi
tarp kunkuliuojančių
poezijos greitpuodžių
žongliruojantys čirškančiomis
metaforomis
įkaitusiosiose keptuvėse
prisvilinę blyną visada
kelioliktą kartą kartoją
kad šis buvo pirmas
užuot skaitėte kulinarines knygas
savo gebėjimams tobulinti
visada renkasi Bukowskio „Arklienos kumpį“
ar Vonneguto „Čempiono pusryčius“
bet netampa nei čempionais
nei deramai neparuošia pusryčių
skėsčioja rankomis:
niekas nenorėjo virti
tokie poezijos virtuvės vaikėzai
gamina patiekalus pačiais
primityviausiais būdais
žiūriu kaip
plonariešėmis
nevyriškomis rankomis
gabalėliais pjausto svogūną
neva tai turėtų pravirkdyt
ne vieną skaitytoją
dažnai ką nors persaldina
arba persūdo
dažnai skonis būna ir prėskas
sakytumei – joks
tie išsišiepę spuoguotieji ambicingieji
(nežinau kurį žodį derėtų labiau akcentuot)
prisiprašė bent trumpam
žvilgtelėt
kas vyksta manojoj kūrybos virtuvėj
atėję vėpsojo į visokius keistus procesus
kraipė galvas
kartas veiduose pasirodydavo
nuostaba
kartais girdėdavos keistas kikenimas
ar tvardomas juokas
visada vertindavo mano rankų miklumą
svarbius dalykus
greitai supjaustyti kubeliais
iki smulkmenų
iki pačių mažiausių smulkmenėlių
pragaro virtuvės vaikėzai
taip ir pasiliko pas mane
iki šios dienos
kaip pelėsis įsigėręs į sienas
ar įsisenėjusios užuolaidos dėmės
galbūt jie slepiasi už nuolat
tvyrančių
dūmų užsklandų
primėto ant linoleumo
banano žievių
nuknisa brangiausius prieskonius
šitie šafrano vagiai
bandantys apčiuopti
slaptuosius viso ko esmės ingredientus
kurių pats ginkdie
visada dedu iš akies
virtuvė su kunkuliuojančiais puodais
yra pragaro garo buveinė
arba skaistyklos prieangis
dėl to kad rojuje
kaip tikino vienas prie jo netoli
priartėjęs -
nėra poezijos
medituodamas garų debesyje
girdžiu švilpiantį arbatinį
gaudžiantį gartraukį
nuo viryklės nukeliu puodą
beriu druskos ir prieskonių
įvairūs įrankiai krenta
be prietarų
įvairūs nesuderinami kvapai maišosi
į pirmapradę chaoso harmoniją
viskas vyksta čia ir dabar
virtuvėje verda
gyvenimas