Miesto aikštė naktį

Naktį tuščia aikštė tyli-
tik vėjas kalbasi su šiukšlėmis,
praeivių žingsniai išdilo.
Aikštė laukia dienos – būsimos.
Žvaigždės medžiuose šviesą džiausto,
naktis, savo tamsą išpylusi,
kaip katė prie žibintų glaustosi...
Iliuzijų šešėliai tarp savęs pinasi.
Kai esi iš savęs išėjusi –
norisi nors suvaidinti grįžimą:
į tą nutilusią, vienišą aikštę,
prisiglausti prie žvaigždėtų medžių,
paglostyti benamę žibintų katę,
paėmus mėnulio spindulį,
nušluoti per šiukšliną aikštę taką...