trejybė

Esu trejybė –
Duobė
Gulintis joje
Ir ją užkasantis
--------------
Kiekvieno tamsa jam
Tamsiausia. Visai, kaip daigui
Po speigų snaudžiančiam
Motinos Žemės įsčiose...
Ne praėjusi žiema jį
Padarė stiprų, tai ta akimirka,
Kai jis suvokė, jog išgynė
Iš savęs šaltį, bei tuštumą.

Glaudžiuosi prie tavęs,
Kuris stovi šimtus metų
Ir klausosi mūsų skundų,
Leidžiasi laižomas žaibo,
Rašynėjamas nemokšų
Apie savo greit išblėstančias
Meiles. Tu nuolat žiūri į
Srautais krentantį vandenį
Nuo mano vaido. Mane paguodi,
Nes visi sekantys, kurie seks
Po senų draugų bus plėnys
Mano atminties kertėse.

Visi nepaklausti kartai,
Kai suabejojome yra išdeginti
Žmonių poodžių žemėlapiuose.
Ypač mažam kambarėly kur sėdi
Senas kalvis ir daužo kūju
Kaldindamas mūsų šarvą.

Sėdžiu kojas susidėjęs po savimi
Iškėlęs rankas į dangų, kuris
Penimas visatos pienu – beblėstančiomis
Sielomis. Rūkau stiprias žoles, kurios
Padeda save patalpinti į lentyną
Vadinamą visuomenė. Iš mano viršelio,
Kuris seniai nuplyšęs, dėl darganos
Kiti spręndžia apie tai, koks nesu;
Esu. Visad daugiau žino apie mane,
Nei aš pats, kada nors apie save
Sužinosiu. Visada stengiausi būti
Teisingu, nesulaužomu šakaliu
Sandalams. Tik po kelių dešimčių
Metų suvokiau, jog kiekvienas turime
Savo tiesą. Ir visų tiesos yra nenuginčijamai
Teisingos.

Niūniuoju šiąnakt, kaip miškas
Traukdamas į plaučius debesis,
Traukdamasis atatupstas nuo
Žmonių. Visa, tai ko man reikia,
Tai seno draugo Ąžuolo draugijos
Pro, kurio šakų kiaurymes
Vaikystėje regėdavau, kaip
Prasispraudžia šviesa. Tokia kokios
Dabar trūksta mano sapnuose.

Permirkę marškiniai tiesiog karo
Ant mano krūtinės. Ūkauja pelėda,
Akmenys pakimba veido aukštyje,
Susilieju su aplinka. Sugrįžtu ten kur
Buvau palaidotas, kad prisiminčiau
Ką reiškia būti vėl gyvu...

Tik ąžuolas ir lietus žino, jog esu
Ir aš žinau, jog pareisiu pasėdėti
Ten kur visi šešėliai pabėga į švieseles
Tarp šakų tarpupirščių. Kur mintys
It pramonės nepaliesta upė yra
Skaidrios ir galima atsigulus ant žemės
Pasisėmus į rieškutes gerti save.