Pinkas 50

ŠIMTAS ŠEŠTAS LAIŠKAS
Baigėsi poilsis. Prasidėjo trumpa darbo savaitė, šį kartą ji truks tik vieną dieną, nes po dviejų dienų prasidės SUKOT šventė. Šiandien atradau puikų žaidimą, kurį naudodamas galiu mokyti ir lavinti Luką. Mes skaičiavome hebrajiškomis raidėmis iki dešimties tvoros virbus. Vaikui kurį laiką buvo smagu. Taip pat šiandien padariau klaidą, kuri man pačiam atrodo barbariška. Esu šokiruotas ir pritrenktas. Labai dėl to gailiuosi. Norėčiau suprasti jos priežastis. Prašau Kūrėjo apsaugoti nuo tokių situacijų. Kol kas nesu pasiruošęs tokiems išbandymams.
Adolis, aš ir vaikai ėjome namo. Berniukai lenktyniavo bėgdami atbulomis. Tai kažkodėl erzino, bet jokios pastabos nepasakiau. Nemačiau priežasties drausminti. Tik perspėjau, kad būtų atsargesni. Atas lenktynes laimėjo, net kelis kartus, Ukas dėl to nenusiminė, laimingas lakstė. Adolis perspėjo, kad būtų atsargesni. Lukas pargriuvo... Vaikai bėgo link gatvės. Pamačiau, kad dideliu greičiu atlekia automobilis, o Atas atbulas artėja gatvės link. Surikau, kad Atas sustotų. Jis ėjo toliau, vėl surikau. Jis sustojo, nustebęs žiūrėjo kas nutiko. Automobilis prašvilpė pro šalį.
- Atai, privalai būti atsargus. Kodėl nestojai, kai sušukau?
- Aš sustojau. Dar buvo toli, vis tiek būčiau sustojęs.
- Privalai būti atsargus. – Į šoninę juostą įsuko automobilis. Tai gera pamoka pasimokyti. – Žiūrėk atvažiuoja mašina. Būk atidus. Pažiūrėk. Va, dabar galime eiti.
- Palaukite, - susirūpinęs pasakė Atas, - pavojinga, po valandos atvažiuos mašina. – Jo pokštas šmaikštus. Man patiko, bet tai sveikatos, ar net gyvybės klausymas, todėl nejuokinga.
- Keliuose pavojinga. Reikia  žiūrėti į gatvę. Stebėkite kas dedasi. – Užsidegė žalia šviesa, Ukas nežiūrėdamas...  [Baigiasi kompiuterio elemento energija, todėl likusią istorijos dalį papasakosiu kitą kartą, o gal pamiršiu ir nebesužinosite kas nutiko.]
P. S. Pralėkė dešimt dienų (Sukot, Šmini Aceret, Simchat Tora šventės), nuo tos akimirkos, kai dėl techninių kliūčių lioviausi rašyti. Daug smagumo ir įdomumo mūsų keista šeima patyrė. Dėkoju Visagaliui, kad dovanojo nuostabius vaikus, kad dovanojo puikių žmonių draugiją.
Po pietų nuėjau į dėvėtų rūbų parduotuvę ir išrinkau vaikams truputėli rūbų, taip pat ir sau šį tą įsigijau. Grįždamas neskubėjau. Grožėjausi rudenio peizažu. Lapai dar žali, po truputėli keičiasi. Už akimirkos  pratrūks išleisdami į išorę paslėptą spalvotą potencialą. Kartais pagalvodavau apie vaikus. Jie tikriausiai jau pietauja. Perėjau per gatvę. Štai, namas už kurio matosi senos žydų kapinės. Kad ten kapinės suprasi tik iš užrašo, nes antkapius sovietmečių nugriovė ir iš jų padarė pamatus antenoms... Seni medžiai šakojasi ir šlamą, malonu pailsinti akis nuo urbanistinio peizažo, žiūrint į kapinių augmeniją, į ramybės oazę. Žiedų skersgatvyje pamačiau vaikus. Vienas nešėsi rankose striukę, kitas neskubėdamas slinko asfaltu.
- Vaikai, - surikau, - kur buvote, kodėl tik dabar grįžtate? – Atas pasisuko. Sušukęs džiaugsmingai prisiartino, bet pusiaukelėje sustojo. Ukas kelis žingsnius žengė, taip pat sustojo. Jis nerangus, tai jam nebūdinga... – Ukai, kur kepurė?
- Pamiršau... – Pro šalį ėjo močiutė. „Tam vaikeliui kažkas negerai su koja, patikrinkite“, pasakė senyva moteris. Prisiartinau. Ukas šlubavo. Paklausiau kas atsitiko. Mažylis nenorėjo pasakoti.
- Pasakok, visą tiesą. – Pasakė Atas.
- Pasakok, kas nutiko.
- Nenoriu...
- Aš papasakosiu. – Mes ėjome kartu. Neskubėdami, kad Ukas galėtų šalia šlubuoti... – Uką užpuolė tokie.
- Netiesa, manęs neužpuolė.
- Liaukitės ginčytis. Atas vyresnis, jis papasakos, kas nutiko, paskui tu.
- Jie norėjo Uką primušti. – Pasakojo pirmagimis.  Pasukome keliu į sinagogos teritoriją. Senų, stambių medžių šešėliai prispaudė mus. – Jie paklausė, ar tu Berniukas. Taip, atsakė Ukas. Tada pradėjo tyčiotis. Ir pasakė, kad tu su kipa, ir dėl to mes tave sumušime. Tada aš užpuoliau juos, o Ukas man trukdė, tempė už kuprinės. Šoko ant nugaros. Vos nulaikiau. Jis kaip pakvaišęs puolė mane, o tie didžiukai ruošėsi mane sumušti. Tada nustūmiau uką ir nuėjau į autobusų stotelę.
- Iš to ką papasakojai, supratau, kad tu sužalojai Ukui koją?
- Bet Ukas pats ant manęs šokinėjo.
- Netiesa, aš išgelbėjau jį nuo dvasinio ir fizinio nusikaltimo, neleidau muštis.
- Nieko tu neišgelbėjai, per tave manęs vos nesumušė.
- Jie neketino muštis.
- Aha, koją pakėlė, jau norėjo spirti.
- Koją pakėlė, nes norėjo eiti. – Atas buvo purvinas, nes jį pastūmė konflikto dalyviai į balą. Nutraukiau jų ginčą.
- Atai, pasielgei netinkamai. – Įėjome į beis knesetą. Vaikus pasodinau prie stalo ir daviau kopūstų sriubos, kurią išvirė Rita ir Oksana. Padėjau gabalą duonos ir du kotletus. Neturėjome šaukštų, tad vaikai sriubą valgė su vienkartiniais arbatiniais šaukšteliais, o duoną laužė gabalais, nes neturėjome peilio.
- Ukai, dabar tu papasakok.
- Ėjau namo, prie manęs priėjo tie vaikai. Tada kalbėjomės. Normaliai ėjome, kaip draugai.
- Aha, jie tave kvailiuku vadino, aš ėjau iš paskos ir viską girdėjau.
- Na ir kas. Man nebaisu. Tada Atas juos puolė, o aš bandžiau jį sulaikyti, kad nesimuštų. Tada mane parvertė ir spyrė į koją. Atas nuėjo, o aš gulėjau. Tada kažkoks vyras padėjo atsistoti. O tie vaikai pasiuntė tokį raudoną, kad pasektų Atą.
- Atai, daugiau nemušk Uko. Jei kyla konfliktinė situacija iš jos išeik. Jei matai, kad supyksi - nelauk, kol pradėsi mosikuotis rankomis. Norėjai apginti Luką, o gavosi taip kad pats jį primušei. – Jis šaipydamasis palinkčiojo galvą. Tai įsiutino. Visą laiką buvau ramus. Neketinau nieko bausti, bet pamatęs Ato reakciją akimirksniu supykau (40%), nieko nemąstydamas čiupau jį ir parverčiau ant fotelio. Jis sukliko. Prispaudžiau jį visu svoriu.
- Kiek tu dar muši Uką? Draudžiu tau jį mušti? Supratai. – Taip pasakiau, todėl, nes apmaudas susikaupė ir nepraėjo, o kodėl, nes du kartus Ukas grįžo namo kruvina nosimi, ir to kaltininkas buvo Atas, tada tik žodžiu subariau, kad taip nesielgtų, po to mačiau, kaip Atas įstatė Ukui guzą kaktoje daužydamas jį į grindinį. Šis apmaudas išsiveržė pykčio priepuoliu. Pagriebiau ir kelis sykius trenkiau jį į fotelį. Atas susiėmė galvą ir suriko. Tikriausiai būsiu pataikęs į medinę detalę, kuri paslėpta po baldo minkštąją dalimi. Palikau jį. Susivaldžiau ir pyktis dingo. Pasodinau ir Atas verkšlendamas valgė.
- Geriau nebūčiau išgelbėjęs tau gyvybės. – Pasakė Atas Ukui. Liepiau liautis taip kalbėti. Atas vis tiek apgailestavo padaręs gerą darbą. Vakar Ukas norėjo šokti iš antro aukšto. Į beis kneseto palėpę veda išoriniai laiptai. Mažylis užsilipo ant viršaus ir pasikabino. Akimirksniu persigalvojo, bet atgal užsikarti nebeturėjo jėgų. Visi suaugę mokėsi viduje. Tik keli vaikai linksmai panikuodami bėgiojo apačioje... Atas pagelbėjo broliui, padėjo užsilipti ant laiptų terasos.
- Liaukis, jei dar taip pasakysi, nuplaksiu.
- Geriau nebūčiau gelbėjęs Ukui gyvybės. – Nusirengiau striukę. Nurengiau Atui striukę, jis muistėsi.
- Pats moku, ne leliukas. – Nusivedžiau jį į salę. Ten jis pasiruošė smūgiams. Pykčio nejaučiau. Atsitūpiau ir pažiūrėjau į akis.
- Tu išgelbėjai Ukui gyvybę, pasielgei šauniai, o sužalodamas jį pasielgei bjauriai. Sakydamas, kad nevertėjo jo gelbėti, menkini ir žemini kitą žmogų. Buvai perspėtas, kad taip nedarytum, bet tu darei, ir dėl to pats pasirinkai bausmę. Nenoriu tavęs plakti. Pagalvok, apie tai kas nutiko, o kad mano žodžiai nebūtų tuščias reikalas simboliškai suduosiu per užpakalį. Tai bus užuomina, tikiuosi, kad ją suprasi ir kad rimtesnių priemonių nereiks. Delnu sudaviau per užpakalį ir pasakiau, kad eitų valgyti. Konfliktas baigėsi. Dar kelis sykius jis buvo išsiplieskęs, tarp vaikų, bet nutraukdavau, pasakydamas, kad apie tai pasikalbėsime vėliau. Vaikai darė mokykloje užduotas užduotis. Buvo linksi. Išgyventą skausmą jie greitai pamiršta.
P. S. Ukas lankėsi etnokultūros centre, ten kalbėjo su moterimi apie Dievą. Vaikas tvirtino, kad Dievas negali būti žmogumi, o moteris sakė, kad žmogus negali būti dievu, bet Dievas gali būti žmogumi. Tai sužinojęs uždraudžiau Lukui disputuoti su žmonėmis religijos tema. Jis dar mažas, turi mažai žinių, logiškai negali pagrįsti savo pozicijos. Bet kokia neišsilavinusi moteris gali jį suklaidinti. Ir iš esmės nėra reikalo ginčytis, nes Ješeruno tautai nuo ginčų šia tema būdavo tik blogiau. Jei pralaimėdavo, tada pavojus vidinis... Jei laimėdavo pavojus iš nugalėtų pusės. Todėl Ukuti venk ginčų.
„Rav nejo į Beis Avidan. “ Šabos 116 beis.  Ten rinkosi pasaulio tautų išminčiai, mąstytojai eretikai ir disputuodavo įvairiomis temomis. Kartais kviesdavosi Ješeruno tautos išminčius, kad bendromis jėgomis galėtų stoti su jais į intelekto ir žinių mūšį. Vienas išminčius gyrėsi, kad lankosi Beis Avidone ir disputuoja, ir jie nieko blogo jam nepadarė. Bet vieną dieną jis laimėjo disputą, įsiutę pasaulio tautų išminčiai norėjo jį švelniai tariant nuskriausti. Iškilo pavojus...
Todėl prašau, nedisputuok su kitais, nes tai pakenks tau, arba suabejosi, nes trūksta žinių, arba laimėsi disputą ir būsi apkultas. Net grasusis Nachmonido disputas turėjo liūdną atgarsį, jis buvo apkaltintas ir ištremtas iš Ispanijos.
Racionalumas dažnai tampa norų įrankiu, todėl jis nėra patikima priemonė objektyviai pažinti tikrovę. Vienintelis tikras žinojimas šiame pasaulyje tai žinojimas atėjęs iš išorės mūsų realybės atžvilgiu. Tai – Toiros (rašytinė ir žodinė). Visas kitas žinojimas subjektyvus, santykinis.
Todėl tradicija fundamentą, nuo kurio prasideda apmastymai, su kurio sutikrinamas mastymo rezultatas, yra tikėjimas kurį iš lūpų į lūpas perdavė Ješeruno išminčiai.
Tikiu pilnu tikėjimu, kad Kūrėjas, šlovė Jo Vardui, daro, kuria ir valdo visą realybę, darė ir darys visus veiksmus: kad Jis yra Vienas, ir nedalus, ir nėra Vienio panašaus į Jį, nėra nieko panašaus mūsų realybėje, su kuo galima būtų sulyginti tą vienovę kuri yra Jis, jis neturi nei išorės nei vidaus, nei kairės nei dešinės, nei erdvės, nei laiko parametrų, nėra nieko ką būtų įmanoma jame išskirti, ar suskaidyti, Jis yra absoliutus Vienis; Kūrėjas, šlovė Jo Vardui, nematerialus, neturi materialių savybių, niekas kas yra mūsų realybėje nėra susijusi su Jo buvimu; Jis yra pirmas ir paskutinis, nėra jokių savarankiškų jėgų, kurios veiktų prieš, ar už, ar neutraliai laikytųsi nuo Kūrėjo valios; nėra jokių tarpinių realybės kūrėjų, tik Jam dera melstis ir prašyti, nieko negalima bijoti, tik Kūrėjo, šlovė Jo Vardui; Kūrėjas žino mūsų veiksmus ir mintis, todėl apdovanoja už gerus darbus ir baudžia už nusikaltimus. 
Pasaulio pažinimas vyksta informaciją gaunant iš išorės penkių juslių kanalais, ir informacijos apdorojimu viduje, proto pagalba. Palyginę objektą su kitais objektais, reiškinį su kitais reiškiniais suprantame jų skirtumus. Jei esu teisus, tada visas mūsų pažinimas susideda iš išorinių, sąntikinių skirtumų žinojimo ir gebėjimo suklasifikuoti, bei naudotis praktiškai, iš esmės nežinant objekto, daikto esmės. Tokia idėja kilo perskaičius šilumos apibrėžimą. Jis aprašo, kad šiluma yra tam tikrų dalelių slinktis, ir tam tikri jos pasireiškimo būdai. Nieko tiksliau nepasakoma. Tik žinome kaip ji veikia, kaip ją galime panaudoti, bet kas iš esmės yra temperatūra? Kur ji prasideda ir kur baigiasi? Ar ji egzistuoti gali bent teoriškai, jei nėra materijos, laiko, erdvės? Ar temperatūra, net teorinėje fizikoje suvokiamas kaip reiškinys esantis sukurto pasaulio rėmuose. Tikiu, kad mokslas, žmogaus protas niekada neatsakys į fundamentalius klausymus apie daiktų esmę. Žinodami daikto funkciją, formą, medžiagą – galime suvokti skirtingas daikto dalis, bet sąmonė atsisako apjungti viską į nedalomą vienį, nes tada toks reiškinys, objektas išslysta iš racionalaus proto veikimo zonos.
Kalbant apie Kūrėją draudžiama jį su kuo nors lyginti, nes bet koks sulyginimas priklijuoja akcidentą kuris iš esmės svetimas Jo esmei ir dėl to, bet koks Kūrėjo racionalus apibūdinimas, apibrėžimas drįstu sakyti, kad yra Melas. Pati Toiro duoda tam tikrus apitetus, kurie apibūdina Kūrėją, bet tai tėra alegorijos, išsireiškimai duoti žmonių kalba, nes neįmanoma žodžiais aprašyti tai, ko mūsų kasdienybėje nėra ir kad tai žmogus adekvačiai suprastu, ir nedera jų suprasti pažodžiui. Baisu ir lengva čia suklysti, todėl sūnau, reikalauju pasikliauti Ješeruno tradicija ir neišklysti Toiros ir išminčių nubrėžto kelio.