tik pats

tik pats gali save
išgelbėti,
nes esi vynuogynas
ir iš jo uogų
spaudžiamas vynas...
laivė mėnesienoje
siūbuojasi lengvame
vėjyje,
pučiamas ragas
nuo kalno,
regis, prašosi būti pats
į save įsileidžiantis.
žinau, jog kiti negali
pasiimti tavo košmarų,
negali neštis naštos,
kuri jiems nepriklauso.
miegu pusiau atmerktomis
akimis... karščiuoju,
kliedžiu. tokioje būsenoje
negali nieko neapkęsti,
tada iš ties esi likęs su
savimi. negirdi
besirūpiančiųjų balsų,
nejauti, kaip pakelia galvą
ir sugirdo žolelių nuoviro
tada kovoji tikrą karą
ne psiaudo intelektualų
žaidimą, kurį primeta kiti.
kovoji su savimi,
jog vėl galėtumei BŪTI.
šnabždi kitiems nesuvokiamus
užkalbėjimus, kurie, atrodo,
it raganiški burtai.
esi keliautojas,
kliedintis apie savo legendą
ir palengva stumiantis
būseną, kuri yra tave
įkalinusi. viskas yra žodžių
žaismas, tiems, kurie negali
tavęs perskaityti...
akvareliniai sniego gyvūnai
yra irgi sapnas paliktas
tolimoje praeityje.
pamenu sniegą ant pirštų
akvarelę ant sniego
pasimetimą stebint, kai
pasiimamos spalvos,
daug kam tai visiškai nieko
nereiškia, kaip ir visi mano
parašyti beverčiai žodžiai,
tai tik grimas, klegėjimas,
kita Aš forma.
turiu save išnešioti, kaip motina
savo kūdikį, jog tapčiau
kažkuo svarbesniu.
duonos kepalu, plotkele,
tikinčiu.