Mes kaip

Mes kaip debesys puolę
Nuo skardžio dangaus
Rūku padengiam žolę
Rytais
Ji man nieko nesakius
Nusimeta rūbą visai
Kaip vakarė žvaigždė
Naktimis
Aš nusipiešiu mūsų negimusią
Dukterį savo vaizduotės kampely
Ir klausausi kaip muistos
Rytais
Mes kaip lietūs kurie įbridę į jūrą
Paskęsta visai kaip žmogus
Kuris paskęsta kitam žmoguje
Visada
Ir tylą sūpuojantis savo kėdėse
Girdžiu kaip širdys užgoždamos
Vėją tariasi viena kitos nepaleist
Niekada
Mes kaip sėklos arbūze
Kaip dantys oranžiniai
Iš aprlsinų žievelių vaikystėj
Ar kaip akvarelė
Ant sniego gyvūnų išskydus