Pinkas 48

ŠIMTAS KETVIRTAS LAIŠKAS
Nechama paprašė, kad nueičiau su ja į kitą kambarį. Baigiau skaityti straipsnį. Pakilau ir nusekiau paskui jį. Ten jis paprašė kad papasakočiau apie tai kas nutiko ryte su vaikais.
- Nieko ypatinga.
- Prašau, papasakok. Aš apie tai daug galvojau. Noriu padėti.
- Atas turi daug kompleksų. Jis kol kas nevertina savęs. Bijo būti atstumtas, todėl užbėgdamas įvykiams už akių pats visus atstumia. Taip atsitinka, kad aplink jį susidaro žmonių būrys, kuris nenoriu su juo būti. Tai jam skaudu, jis norėtu pažaisti, bet vaikai jau jo priimti nenori, nes daug kartų buvo jo atstumti. Taip jis pakliuvo į uždarą ratą iš kurio sunku ištrūkti, nes jo prognozės išsipildo, jis atstumtas, bet nesupranta, kad prie to pats prisidėjo. Dar jis labai jautrus berniukas.
- O kas ryte buvo?
- Jis žiūri smurtinius filmus. Juos kopijuoja, dėl to pykstu. Sakau, kad gali žaisti, bet turi suprasti, kad tai tėra žaidimas. Jis sakė, kad jam tai rimta. Tada pasiūliau rimtai pasimušti. Atsistojau į tariamo karatisto pozą ir smogiau delnu jam į petį. Nustūmiau jį ir jis parkrito. Tada pakėliau jį. Jis išsigando. Pasakiau, kad tai nebuvo žaidimas. O tie filmukai rodo tokius veiksmus ir pateikia kaip smagų žaidimą. Ne ten jokio smurto nėra, prieštaravo jis. Na jei taip, draudžiu žiūrėti, nes nesupranti ir nematai tai kas ten yra ir ko nėra. Tada pasakiau, kad turi elgtis su žmonėmis draugiškai. „Už ką? Jie mane keikia, niekina, o aš juos turiu su jais būti draugiškas? “ Taip, atsakiau. Tu privalai būti su žmonėmis draugiškas. Tai jam kartojau daug kartų. Monotoniškai. Jis neigė. Paskui sakiau, kad privalo gerbti vyresnius žmones. Jis neigė. Tada jis skundėsi, kad jam pas mane blogai. Neskiriu jam dėmesio tiek kiek jis nori, kad sėdžiu beis knesete visą dieną. „Mama skirdavo dėmesio daugiau“, pasakė Atas. Jei nepatinka, pas mane gali eiti pas ją. „Nežinau kur ji gyvena“. Pas Mindaugą, Minijos g. 130. „Noriu gyventi vaikų namuose“. Gerai, gali eiti į Krizių centrą. Adresą žinai, o dokumentus sutvarkysiu kitą dieną. Tada aprengiau vaiką ir jis išėjo. Jei persigalvosi grįžk pas mane. Beis knesete būsiu iki keturioliktos valandos, po to eisiu namo, ieškok ten.
- O su Uku kas buvo?
- Jam pasakiau, kad Atas išėjo į vaikų namus gyventi. Jis pradėjo kvailioti. Darė kvailą veido išraišką ir mane tai išvedė iš kantrybės. Prašiau jį liautis, bet pastebėjęs, kad tai mane erzina sąmoningai tą idiotišką nieko nesuprantančio, naivaus vaiko kaukę užsiklijavo. Mačiau kaip jis sąmoningai tampė veido raumenis, kol atitaikė išmoktą mimiką. Pasakiau, kad liautųsi. Jis tęsė. Nesusivaldžiau ir pasiūliau išeiti. Pasakiau, kad nenoriu gyventi su kvailiais. Nesusivaldžiau. Dėl tos frazės gailiuosi, nes žinau, kad vaikas protingas ir jautrus. Padaviau jam striukę ir leidau pasirinkti. Kur tu nori gyventi, paklausiau jo. Nežinau, atsakė jis. Leidau jam pagalvoti. Jei tau gerai gyventi pas mane, sakyk kad pas mane nori gyventi, jei kur nors kitur, sakyk, kad kitur. „Man pas tave nelabai patinka“. Gerai, gali eiti kur patinka. Ar galėsiu grįžti? Taip galėsi, po pietų eisiu namo, grįžk ten.  Ir jis išėjo. Išėjęs į lauką sutikau Atą ir paklausiau ar jis nori grįžti. Jis pasakė: „taip“.
- Ką tu pasakei?
- Kad labai džiaugiuosi. Ukas grįžo vėliau. Jūs sutikote jį kai ėjote namo.
- Aš nemačiau, sesuo sutiko. – Tada Nechama davė patarimus. Kalbėjo rimtai. Buvo keista klausytis, bet pagarbiai išklausiau ir padėkojau JEI už pastabas.
- Pasistengsiu pritaikyti patarimus.
- Tik niekam nesakyk, kad mes kalbėjomės.