Hidalgas

.






Praneški, nerimstantis brolau,
Kas toly šaukiančiam galėtų būti.
Jei neatrieksi, nupieški pagaliau
Neparagauto grožio bent kamputį.

Vaivorykšte pavergusi, kokia žvaigždė
Užlies lankas, kur žaluma išseko.
Tiki – triumfą išgirgždės
Stiebai audroj, tik ne pušis prie tako?

Tuščia erdvė po tuštumą širdies pabirs
Auksinėm dulkėm, gims auksinis džiaugsmas,
Kova salsva harmonija pavirs
Ir šaukt paliaus mus?

Ak, ne. Kely ir kovoje
Pasilsi tu, veržies ir bėgi,
Ir gairę perkeli... ir baigmėje
Ir vėl save randi bejėgį.

Už viršūnės kitos trys,
Ir triskart trys. Piestu ten šlaitas.
Pažertum prarajon viltis,
Tik kad ne tu – tavim jos laikos.

Ką sau randi arba ne sau,
Kaskart ne taip, ne tiek, netikra būna.
Klumpi ar praregi? Matau
Be skydo grįžtantį tribūną.

Galop, berūgstant paslapčia
Kad per saldu, kad neužteko,
Kur laimės link, o kur kančia,
Tau Sančos padažas apsako.




*Sanča: alkis – gardžiausias padažas.