Tikroji meilė būna paskutinė

Tą vakarą buvo tamsu. Labai tamsu. Viduj, mintyse, širdy. Trys darbo pokalbiai per dieną ir nulis rezultatų. Viena ponia su raudonpadžiais, jau vos pravėrus duris leido suprasti, kad čia reikės reprezentatyvios išvaizdos. Laaaabai reprezentatyvios. Atsisėdusi ant prabangiu audiniu aptrauktos kėdės mintimis jau buvau iš čia išėjusi. Ir nors plastinių operacijų auka, bandė labai mandagiai kalbėti, lyg ir pasakojo, kaip vyksta darbas grožio salone- viskas buvo aišku. Be pripūstų lūpų, sagas plėšiančios dirbtinės krūtinės ir blakstienų iki antakių, apie darbą tik svajok. Bet aš nesvajojau, aš tiesiog paklausiau apie garsias salono lankytojas ir  išėjau.
Antro darbo pokalbio nenorėjau ir pati, bet...
- Žinot, čia reikia dirbti. Daug dirbti. Būti maloniai, šypsotis. Nuo to priklausys, kiek „arbatos“ gausite. Didelis darbo krūvis, visąlaik ant kojų. Tikrai nelengva. Ar jūs pasiruošusi?
- Na, jei jau atėjau, tai taip.
- Bet žinokit pas mus lankosi daug garsių žmonių. Jiems reikalingas ypač didelis dėmesys ir aukšto lygio aptarnavimas. Kiekviena servetėlė idealiai sulankstyta, paruošta. Jie netgi turi savo vietas... - Dieve, klausiausi ir atrodė, kad patekau į Holivudą, kur servetėles reikės suankstyt idealiai, nes Bradas ateis pavalgyt į savo VIP zoną.
- Ir kaip Jums atrodo, ar įstengtumėt?
- O jums atrodo, kad ne? - ironiškai šyptelėjau ir jau norėjau dingti. Žinau, gal nemandagu, bet kodėl antrą kartą patenku ten, kur lankosi garsiausi žmonės, tiesiog elitas...
- Na, aš jūsų klausiu, nes čia tikrai, na, tas servetėles reikia, na... -toks vaizdas, kad žmonės valgo ne maistą o servetėles.
- O tos servetėlės geltonos, raudonos, žalios? - paklausiau aš. Vyras aiškiai sutriko.
- Yra visokių.
- Tai galima, išlankstyt įvairių gražių dalykų, gal Jums reikia ne padavėjos, o menininkės?
- Jūs šaipotės?
- O jūs?
- Jums tikrai čia ne vieta.
- Tikrai ne. Viso geriausio.
Taip baigėsi darbščiųjų rankų būrelio darbo pokalbis. Paslankiojus po vakarėjantį senamiestį laukiau paskutinio- trečiojo darbo pokalbio. Nuėjau be jokių emocijų. Abejokios abejonės- čia irgi lankosi garsenybės, įdomu ką lankstyt reikės dabar.
- Vadybos bakalauras. Kodėl mūsų parduotuvė?
- Na, nežinau. Įdomu, tos visos priemonės, tie buteliukai, kosmetika... - kalbu patinusiais paakiais ir be lašo makiažo.
- Domitės kosmetika? - permanentiniai antakiai pakyla.
- Na, taip, tik ne jūsų produkcijos ženklu. Na, esu girdėjus kažką ten. Braziliška...
- Itališka- priaugintos blakstienos nejuda.
- Ai, taip taip, sumaišiau.
- Patirtis?
- Bakalauras.
- Darbo patirtis- nematydama, jaučiu, kaip mano cv atsiranda šiukšlių dėžėje.
- Na, neturiu, neseniai baigiau mokslus.
- Matot, pas mus ateina žinomi, garsūs žmonės- prisiekiu imu juoktis garsu.
- Kas, ne taip?
- Viskas gerai, o Jūs lankstot garsiems žmonėms servetėles?
- Ką? - net botokso pripurkštas veidas sujuda.
- Gal žinot parduotuvių kur lankosi tik paprasti žmonės? - paklausiu jau eidama pro duris, bet atsakymo neišgirstu. O gaila. Taip norėčiau valgyt...
Einu nei liūdna nei linksma. Visur garsūs žmonės, o aš paprasta. Keista. Juokiuosi viena sau. Gražus vakaras. Nusprendžiu pasivaikščiot. Viena. Einu. Gatvės, žmonės. Vieni skuba, kiti ne. Vieni susimąstę, kiti kaip aš- paprasti. Stotelėj maža mergaitė gniaužo rankoje servetėlę. Mokosi. Pagalvoju apie garsius žmones ir vėl imu kikenti viduje. Jaučius stiprėjantį vėją, ošimą... Atėjau čia. Kur gera, ramu. Jūra,  besileidžianti saulė ir vakaro tyloj blėstanti kaitra. Žmonių nemažai. Einu atokiau, link kopų. Kažkas maudosi, kažkas apsikabinę džiaugiasi vienas kitu. O Aš? Sėdžiu, mąstau, galvoju. Tolumoj laivai. Kažkas išplaukia, kažkas grįžta. Susimąstau. Koks laivas norėčiau būti aš? Grįžtantis ar išplaukiantis? Keleivis ar kapitonas?
Pajaučiu už nugaros girgždantį smėlį. Pasisuku. Į mane sminga žydrų akių žvilgsnis. Aukštas, tamsių plaukų vyras man šypsosi. Uniforma išduoda, kad jūra- antri namai. Kaip mano draugė sako-mariakas. Ir vėl juokiuosi. Jis galvoja, kad šypsausi jam.
- Jūs kažko laukiat? - gal ir laukiu, bet kad ateisi tu, tai nesitikėjau- pagalvojau.
- Galima? - jis parodo šalia manęs.
- Galima- atsakau ir šiek tiek pasislenku.
- Liūdna? -puikus klausimas pažinties pradžiai.
- Ne, gražus vakaras.
- Taip. Ką tik grįžau, iš jūros, po ilgo laiko- neklausiau, bet...
- Liūdna?
- Dėl ko? - vėl sminga žydrų akių žvilgsnis.
- Kad grįžot po ilgo laiko?
- Ne, džiaugiuosi. Pavargau jau. Jūra sekina.
- Aaa, na gal...
- O jūs?
- Tu.
- O tu?
- Aš negrįžau- jis ėmė juoktis.
- Man patinka jūsų... tavo humoro jausmas.
- Humoro jausmas?
- Na, taip. Matosi, kad jus sunku išmušti iš vėžių?
- O jūs bandot?
- Ne, ne, tiesiog... tai, ką čia veikiat viena? - keista, kad nepaklausė, kodėl tokia graži mergina viena. Juk čia etatinės vaikinų frazės. Nors kiek aš jų tegirdėjus...
- Laukiu, kol kas nors išsekintas jūros ateis ir užkalbins- vėl pasigirsta garsus juokas.
- Na, tada aš irgi tikėjausi surasti, ką nors ką galėčiau užkalbinti. Ir radau, žavią merginą- na pagaliau! Galvojau jau liksiu be komplimentų.
Kalbėjomės. Ilgai kalbėjomės. Apie ką? Apie viską ir nieko. Apie jūrą, apie krantus, apie linksmybes. Apie mane. Nusileido saulė, išsiskirstė žmonės, o mes kalbėjomės. Darėsi šalta. Jis užmetė man ant pečių savo švarką.  Tik pagalvojau, kad čia turbūt garsus žmogus... Buvo gera, keista, nejauku. Buvo jis, aš, prieblanda. Nebuvo tylos. Kalbėjo jis arba aš. Kalbėjom kartu.
- Manau jau metas.
- Namo?
- Na, taip.
- Sakau, gal galėtume šįvakar kur nors nueiti?
- Oi ne, noriu namo. Į karštą vonią ir į lovą.
- Gerai, parvešiu tave.
Jo prabangus automobilis skriejo tamsiomis miesto gatvėmis. Vis dar kalbėjomės, vis žvilgčiodami vienas į kitą.
- Buvo smagu. Norėčiau tave dar pamatyti.
- Aaaa, na, gal galim kada susitikti- vis dar bandžiau atsegti saugos diržą.
- Tai gal pasakysi savo telefoną?
- Samsung.. Oi... numeris- juokas perskrodė visą senamiestį, o aš vis dar bandžiau atsegti tą diržą.
- Leisk padėti- vis dar besijuokdamas pasakė jis.
Kol jis bandė išnarplioti kažkaip įtartinai prisegtą diržą, aš bandžiau atsiminti savo telefono numerį. Deja, diržą teko nuplėšti, nes tik aš sugebu taip prisisegti. Ir numerį pasakiau turbūt be reikalo, nes vargu ar jam dar reikės mano padarytų nuostolių. Kitą kartą teks ir duris laužti, nes aš sugebėsiu jas uždaryti taip, kad neatsidarys... bet visgi numerį jis užsirašė. Tetos... Ir būtinai vietoj penketo aš turėjau pasakyti devynetą. Gerai, kad teta ne iš kelmo spirta ir nepradėjo aiškinti, kad neleis dukterėčiai susitikinėti su nepažįstamais vyrais. Nesipriešino. Davė mano numerį. Nors kita vertus, vargu ar galėjo priešintis. Dukterėčiai dvidešimt šešeri metai, o kaip ji pati pamini per visus giminių susitikimus, tokių metų ji jau augino du vaikus. Puiku!
- Labas, čia aš Ernestas- jo vardo aš taip ir nepaklausiau. Bet sutrikau supratusi, kad jis manojo irgi nežino.
- Aaaaa, taip taip. Pamenu.
- Tu davei ne savo numerį- pasigirdo juokas.
- Ne savo? - išmušė raudonis.
- Tetos. Labai panašus į tavo. Skiriasi tik vienas skaičius, bet teta sakė įpratusi, kad dažnai pas ją teiraujasi Faustos. Gražus vardas, beje.
- Dėkoju. Na, aš aš.. taip dažnai suklystu.
- Nieko tokio. Teta liepė tave pakviest arbatos.
- Negeriu... Aaa. na, galim.
- Tai, tada kavos- jis vėl ėmė juoktis.
- Gerai, gerai, susitikim.
Laksčiau kaip išprotėjus. Iš vonios į virtuvę, iš virtuvės į miegamąjį. Kąžko ieškojau. Nežinojau tiesintis ar garbanot plaukus, dažytis lūpas ar akis, o gal ir tą ir tą. Raudona ar geltona suknelė... Žiedas, apyrankė ar laikrodis? Dieve... O paskui prisiminiau kokią jis mane matė tąkart. Baltą kaip popierius su išryškėjusiom nuo saulės strazdanom, susivėlusiais plaukais... Blogiau jau nebus, ar suknelė bus raudona ar geltona. Žiedą jis vargu ar išvis pastebės, laikrodis? Ai, laimingi laiko neskaičiuoja... Keli brūkštelėjimai blakstienų tušu, neryškios lūpos, susegti plakai ir visgi geltona suknelė.
Jis jau laukė. Viskas, kas buvo galvoj- diržas, diržas diržas. Taip užsigalvojau apie jį, kad eidama link mašinos vos nenugriuvau. Iš gėdos pamiršau apie diržą, net neužsisegiau jo.
- Diržas- nusijuokė Ernestas.
- Oi, atsiprašau.
- Kur važiuojam?
- Man nesvarbu- tik ne ten kur renkasi garsūs žmonės ir lankstomos servetėlės pagalvojau.
- Tai gal į „ OMG“?
- O Dieve... - tai buvo būtent tai...
- Kas nors negerai?
- Na, ne... Viskas puiku, važiuokim.
Aš negalėjau susikaupti. Priėjo padavėja. Žinot, aš tikrai žinau, kad išvaizda nėra stiprioji mano pusė, bet čia jau... jei tokia prieitų prie garsaus žmogaus, nebent gerai lanksto servetėles. Bet jų nebuvo. Aptarnavimas vidutiniškas. Pasidarė ramu- Ernestas ne garsus. Užsisakiau kavos, bet šeštadienio vakaras kuždėjo, kad kava jam ne draugė. Jei ne, tai ne.
- Raudono ar balto?
- Balto.
- Man viskio- Ernestas žvelgė į mane ir šypsojosi.
Ir vėl kalbėjomės. Šįkart apie žmones- vienišus, apie žmones, kurie skiriasi arba išsiskyrė. Apie meilę. Laimingą ir nelaimingą ir kokia ji turi būti iš tikrųjų. Dėl vyno ar ne, bet nuomonės sutapo. Mes tiesiog abu buvom pasiilgę artumo. Abu norėjom turėti, kam ištarti „labas rytas“ ar „myliu“.
Scenarijus, kurį buvau numačius, todėl visai nesipriešinau. Jis buvo gražus. Labai gražus. Taxi sustojo prie jo namų. Žinoma, ten, kur gyvena garsūs žmonės. O dabar jis man atrodė toks paprastas. Toks...
Dar butelis vyno. Akys užkliuvo už pianino. Netrukus atsisėdau prie jo. Pasigirdo šaižūs akordai.
- Koks išderintas- šyptelėjau jam.
- Padovanojau jai. O ji specialiai sugadino...
- Kokia pikta moteris- ėmiau kikenti.
- O tu groji? - supratau, kad apie tai kalbėti jis nenori.
- Muzika- mano gyvenimas.
- Tai, kodėl tu ne muzikantė?
- Mama neturėjo pinigų studijoms. Įstojau bet kur, nemokamai... Bet tai ne man. Čia mano. Perbraukiau pirštais per klavišus ir atsigėriau paskutinį gurkšnį vyno. Jis atėjo prie manęs. Apkabino pečius, ėmė bučiuoti. Nesipriešinau. Negalvojau, darau gerai ar blogai. Nieko nesakiau, net tada, kai mudu atsidūrėm miegamajame. Tai vyko. Čia ir dabar. Aš buvau. Su juo. Čia ir dabar. Buvo gera. Buvo ramu. Saugu. Lyg nori tikėti, kad tai tas žmogus, tavo žmogus, bet kažkas neleidžia...
Rytas pasitiko kartu su spindinčia saule. Pabudau jo glėbyje. Rodos, kad nebuvau iš jo ištrūkusi. Bet mintis, kad jis apglėbė mane vėl ir vėl tik ramino... Ir dabar jau buvo ne jis ir ne aš, o mes. Bandžiau taip jausti, bandžiau tuo tikėti. Kava į lovą, pro langą nuostabus vaizdas... Ar šiandien turiu darbo pokalbių? Ne.
- Vis dar nori studijuoti muziką? - paklausė jis kaip grįžęs iš dušo pamatė mane sėdinčią prie pianino.
- Norėčiau.
- Tai studijuok.
- Kada nors...
- Dabar.
- Tam vis dar reikia pinigų.
- Aš sumokėsiu.
- Ką?
- Aš sumokėsiu. Užpildyk stojamuosius.
- Gal tu išprotėjai, aš negaliu....
- Gali. Juk nori, kad tavo svajonė išsipildytų?
- Na, taip.
Dokumentus  į universitetą užpildėm dar tą pačią dieną. Kaip tik vyko stojamieji egzaminai. Žinoma, įstojau.
Mudu pradėjo gyventi kartu. Aš studijavau. Grojau. Šalia turėjau mylimą žmogų ir kartais jausdavausi, kaip atitrūkus nuo realybės. Niekaip netikėjau, kad tai vyksta su manim. Aš mylėjau. Be proto mylėjau, nors sakau buvau pažadėjusi, kad taip nebus. Kad neleisiu, sau taip įsimylėti, kad mylėsiu atsargiai, bet... Ar taip įmanoma? Ne. Aš vėl svaigau. Dėl visko. Dėl jo, dėl muzikos, dėl būsimos karjeros, kuri nusimatė visai nebloga. Ir visa tai vyko žaibišku greičiu. Vos per pusę metų.
Už mėnesio jis turėjo išplaukti. Vėl į jūrą. Į jūrą, kuri sekino. Pusei metų. Man  atrodė lyg amžinybė, nors tie pusė metų, kuriuos dabar praleidom kartu man prabėgo taip greitai. Bet su juo, kartu, šalia, mylint. O dabar reikės laukti. Jis pasipiršo. Mano „taip“ buvo greitesnis, nei jo priklaupimas. Tik mes- dviese. Ten, kur susipažinom. Prie jūros. Leidžiantis saulei, bangoms ritantis per įkaitusį smėlį. Dar didesnė euforija.
Ernestas jau krovėsi lagaminus. Apėmė nerimas. Galvojau gal persigalvos...
- O gal rastum kitokį darbą? Krante?
- Ne, negaliu. Tai  mano nuo mažens. Supranti. Tėtis, senelis... Negaliu.
- Aš pasiilgsiu..
- Aš irgi- jis stipriai suspaudė mane glėbyje.
Mus išskyrė riba. Riba tarp žemės ir jūros. Jis išplaukė. Pusei metų. Iš pradžių kasdien eidavau prie jūros. Lyg laukdama, kad vėl netikėtai išgirsiu už savęs girgždantį smėlį... bet buvo praėjus vos savaitė. Dar trys dienos... Dar... Supratau, kad neverta. Teks išlaukti.
Susirašinėjom. Daug, kasdien, ilgėjomės. Man padėjo studijos, padėjo muzika. Tikriausiai nuo nuolatinio skambinimo kaimynai ėjo iš proto. Man tai buvo meditacija, slopino ilgesį ar kartais užplūstantį liūdesį. Artinosi žiema. Ankščiau temo. Grįžti į tuščius namus darėsi vis sunkiau. Vis ilgiau pasilikdavau universitete. Taip buvo lengviau ištverti vienatvę. O ji jautėsi. Labai jautėsi.
Muzikoje skandinamas liūdesys atsipirko. Man sekėsi. Mane pastebėjo ne vienas muzikantas, kvietė į koncertus. Ernestas irgi džiaugėsi už mane. Džiaugėmės abu. O laikas tirpo.
Grįžusi namo tarpduryje radau lagaminus. Jis grįžo! Grįžo keliom savaitėm ankščiau. Kokia buvau laiminga. Viskas ir vėl grįžo į savo vėžes. Na, bent jau man iš pradžių taip atrodė. Iš pradžių.
Kartą aš užsiminiau apie vaikus. Metai bėgo, o gimdyti keturiasdešimties aš nenorėjau. Juo labiau žinojau, kad jis vėl išplauks, vėl grįš ir vėl išplauks...
- Juk tu studijuoji? O kaip muzika? Kaip karjera? Juk tai kainavo tokius pinigus... -jis privertė mane aiktelėti.
- Karjera niekur nepabėgs. Be to šeima man visada buvo svarbiausia.
- Šeima irgi niekur nepabėgs. Vaikas didžiulė atsakomybė...
- Na, taip, bet..
- Pakalbėsim apie tai kitą kartą.
Ir taip baigdavosi daugelis mūsų pokalbių. Jis keitėsi. Vis dažniau atsirasdavo darbo reikalų, nors grįžęs iš jūros jis neturėjo dirbti. Vis dažniau jis palikdavo mane prie pianino, o pats su kažkuo susirašinėdavo kompiuteriu. Sakė, reikia dėl darbo, pasikeitė pareigos, padidėjo atsakomybė. Tolom. Jaučiau tai. Tik nieko nesakiau. Iš pradžių naiviai maniau, jog gal tikrai darbai... tikrai kitos pareigos, bet jo pareigas internete rasti buvo visai nesunku. Pareigos tos pačios...
- Rytoj mano pirmas solinis koncertas.
- Atleisk, negalėsiu ateiti. Svarbus susitikimas su laivo įgulos vadu.
- Neateisi?! - akyse kaupėsi ašaros.
- Juk bus tų koncertų. Tai tik pradžia. Dar ne viename apsilankysiu.
- Bet jis pirmas. Ar supranti, kaip jausiuosi, jei tavęs nebus šalia?
- Pasikviesk kokią draugę, aš tikrai negaliu....
- Bet...
Prieš pat koncertą sužinojau, kas tas, tiksliau TA įgulos vadė. Išraiškingų kūno formų, ilgakojė, tamsiaplaukė. Visą koncertą, vos tramdydama ašaras priešais save mačiau ne tuos žmones, kurie manęs klausė, o ją... O ją kartu su juo. Pirmas koncertas. Svajonės išsipildymas, o man norėjosi, kad visa tai, kuo greičiau baigtųsi. Tiesiog. Tuoj pat. Nutiltų muzika, visi plojimai. Norėjau grįžti į tą vakarą, į tą dieną, kai mudu susipažinom. Norėjau nesutikti jo, nepamatyti, neįsimylėti... dabar būčiau geriau lanksčius servetėles garsiems žmonėms, nei stovėjus čia su glėbiu gėlių. Aš dar turėjau viltį. Tikėjau, kad bent pabaigoje pasirodys ir jis... Deja. laivo įgulos vadė buvo griežta, neišleido...
Aš jam nieko nesakiau. O jis, galvojo, kad nieko nežinau. Melavo, bet pernelyg ir nesistengė. O gal tiesiog nepavyko. Apsimesti.
- Aš noriu vaiko, noriu šeimos- pasakiau jam, eilinį vakarą radusį jį įnikusį į susirašinėjimą.
- Kaip tavo koncertas?
- Puikiai. Kaip įgulos vadas?
- Viskas gerai, aptarėm naujus planus, darbus. Galbūt pavyks gauti kitą darbą, nereikės plaukti į jūrą.
- Kaip nuostabu. Aš labai džiaugiuos, mielasis – Ernestas tik šyptelėjo.
Širdį vėrė verte. Aš mačiau, kad viskas slysta, bet nieko negalėjau padaryti. Mylėjau, bet žinau, jog  jį prarandu. Pradėjau kaltinti save. Dėl išvaizdos, dėl užimtumo dėl... Dėl to, kad esu bloga žmona, nevykėlė. Atsistojusi prieš veidrodį ėmiau ieškoti savo trūkumų. Maža krūtinė, didelė nosis, trumpos blakstienos... jei pasidaryčiau tokią plastinę operaciją, o tokią... dar čia. Čia reikėtų sumažint, čia reikėtų padidint...
- Mielasis, norėčiau pasididinti krūtinę.
- Ką?! - jo veidas suakmenėjo.
- Krūtinę. Ji labai maža. Žinai, išvaizda scenoje labai svarbi.
- Aaaa. Na, gerai.
Jis švystelėjo man pinigus ir toliau įniko į kompiuterį. Neklausė nieko. Nei, kodėl, nei kam. O aš tik tikėjausi, kad jis pasakys, jog man to visai nereikia. Bet jam buvo nesvarbu. Ir man pačiai buvo nesvarbu. Aš norėjau patikrinti. Maniau, kad jis... Bet ne.
Jis vėl išplaukė. Tik ne pusei metų. Trim savaitėm. Grįžęs jis pasiliks ir daugiau neišplauks. Dabar ši žinia manęs nė kiek nedžiugino. Kasdien jį praradau. Po truputį, bet praradau. Ir jis nė nemanė pernelyg slapstytis. Nebandė būti man švelnesnis, apsimesti, kad viskas gerai, kad jis neturi kitos. Jis leido man suprasti, kad kažkas ne taip, bet nedrįso pasakyti. O gal laukė, kol aš pati prabilsiu. Bet aš tylėjau. Tikėjau, laukiau. Kol jo nebuvo aš pasidariau plastinę operaciją. Pasididinau krūtinę. Nesitikėjau, kad tai pagerins mūsų santykius. Velniop! Dėl savęs. Pamaniau aš, pamačiusi save veidrodyje. Buvo tikrai gražu. Nors tuo pačiu metu supratau, kad einu iš proto. Krūtinės didinimo operacija?! Juk visada smerkiau moteris, kurios žaloja savo kūną, nesupratau, kam to reikia. Kas su manim darosi? Ką tas vyras daro man?! Aš bijojau, kad šita meilė aptemdys man protą. Bijojau, kad netapčiau viena tų moterų, kurios išlygina marškinius ir išleidžia vyrą pas meilužę, o paskui jo laukia. Bijojau, kad tapsiu skuduru į kurį jis valysis kojas, o aš vis tiek su juo būsiu. Ir tai, kas dabar vyksta- jau yra pradžia. O ką daryti?
Krūtinės jis net nepastebėjo. O gal pastebėjo, bet jam nerūpėjo.
- Ar gražu? - pamaniau, kad turėčiau paprašyti komplimento.
- Juk žinai, kad tave pamilau ne dėl grožio- teištarė jis ir kažkur išvažiavo.
Pamilau, pamilau, pamilau... Daugelis moterų turbūt būtų įsižeidusios dėl, to, jog pamilo NE DĖL GROŽIO. Juk visoms mums svarbu, kad būtume gražios. O man buvo svarbiausia, kad jis PAMILO. O dabar svarbiausia, kad pamiLO. Būtasis laikas.
Negalėjau susikaupti. Negalėjau dainuoti. Mintys sukosi apie tai, jog netrukus liksiu viena. Be jo. Jis tiesiog laukia, kol man truks kantrybė ir aš imsiu jam priekaištauti. Tada jis tiesiog susidės daiktus ir išeis. O gal lieps išeiti man? Gal aš ir būčiau ką nors sakiusi, bet žinojau, kad tai beviltiška. Aš nemanau, kad ir jis nesuprato, jog aš kažką įtariau. Žinoma, kad suprato. Bet irgi tylėjo. Juk jis tikrai nemano, kad esu tokia kvaila moteris.
- Tu turi kitą ar ne? - nemaniau, jog tam reikia didelių įžangų.
- Aš? Ką čia prisigalvojai? - visgi bandė gintis.
- Tu juk turi kitą?
- Klausyk- jo tonas pasidarė griežtesnis.
- Klausau- kalbėjau ne ką tyliau.
- Aš tau padėjau pasiekti tai, ką tu turi dabar. Jei, ne aš... - šito aš tikėjausi. Nors visada labiausiai bijojau išgirsti, jog kažkas padėjo atsistoti man ant kojų. Aš visada norėjau pati. Viską norėjau padaryti pati.
- Bet tai ne priežastis mane išduoti.
- Aš tavęs neišdaviau.
- Nemeluok.
- Nemeluoju.
- Tu turi kitą.
- Ne!
Trinktelėjo durys. Jis išvažiavo. Tai buvo akivaizdu. Aš nesitikėjau, kad jis tai neigs. Galvojau, kad prisipažins. Ir dar  išdidžiai prisipažins. Bet ne. Jis neigia. Įdomu kam? Kam jam dvi moterys?
Vakare jis grįžo. Ne naktį. Vakare.
- Pasikalbėkim- uždegęs miegamajame šviesą pradėjo jis.
- Aš miegu.
- Žinau, kad nemiegi. Nemiegi jau daug naktų. Aš jaučiu.
- Na, ir? Apie ką nori pakalbėti?
- Taip. Aš turiu kitą. Turėjau.
- Nuo kada nebeturi? - aš pradėjau juoktis.
- Nuo dabar.
- Dar paskutinį kartą su permiegojai ir grįžai ar ne? - mano akys degė pykčiu.
- Ne. Paklausyk. Man tiesiog buvo sunku. Aš išplaukiau pusei metų... Žinai. tai sunku. Darbas sunkus. Šalia nieko nebuvo. Tu toli. Tie skambučiai ir susirašinėjimai... Ir taip gavosi...
- Gavosi? Tu vadini tai „ taip gavosi? “
- Na, taip. Aš tave. Tave myliu.
- Nejuokauk. Tu seniai manęs nemyli. Ir nemylėjai. Susiradai mane tik tam, kad turėtum ką veikt grįžęs iš jūros.
- Ne!
- Taip! Tai aš tave myliu. Tai aš su tavim norėjau vaikų. Tai aš dėl tavęs stengiausi. Galvojau, kad esu tau negraži, neverta tavęs, ėjau iš proto. Žiūrėk! - prasegiau pižamą ir parodžiau krūtinėje prasivėrusias žaizdas.
- Kas nutiko?
- Maniau, kad esu tau neseksuali, nepatraukli. Ne dėl savęs tai dariau, ne dėl karjeros, ne dėl scenos.
- Sakei dėl scenos.
- Kvaileli tu, scenoje užtenka mano balso.
- Bet aš tau niekad nesakiau, kad tu man esi negraži.
- Bet niekad nesakei ir, kad esu graži.
- Atleisk man- jis pirmą kartą p ilgo laiko, taip mane apkabino. Taip, kaip ankščiau. Taip, kaip tada, kai dar mane mylėjo...
Mudu kalbėjomės visą naktį. Apie viską. Apie tai, kodėl ir kaip ją rado. Apie tai, kokia ji. Ir apie tai, jog ji nė iš tolo neprimena manęs ir niekad neužims mano vietos. O kaip norėjau visu tuo tikėti. Norėjau, bet, nors ir per vėlai pabudęs blaivus protas temdė šitas mintis. Temdė, nors po to, po mūsų ilgų pokalbių jis pasikeitė. Tapo toks, koks buvo, kai mudu susipažinom. Bet tai nieko nekeitė. Aš negalėjau būti su juo taip pat. Jis jau nebebuvo tas žmogus, kurį aš pamilau. Nebebuvo.
Nuo to laiko jis pradėjo visada lydėti mane į koncertus. Fotografuodavosi su manim žurnalų viršeliams, duodavo interviu ir labai didžiuodavosi tokia talentinga savo žmona. Jis demonstravo savo meilę man, o aš apgaudinėjau save ir aplinkinius, jog tai tiesa. Bet tai nebuvo tiesa. Kaip ir tos gražios nuotraukos prie sienelių, visi vakarėliai, kuriuose mes lankydavomės, kaip ir laikymasis už rankų.
- Aš noriu vaiko- jis ėmė trauktis arčiau manęs.
- Aš nenoriu.
- Ką? Juk tu visada norėjai.
- Dabar mano karjera pačiame pike. Nenoriu jos sugadinti- melavau pati sau.
- Bet tu jau labai daug pasekei, esi garsi ir žinoma. Nėštumas tikrai nepakenks. Po gimdymo galėsi grįžti. Visi bus tavęs pasiilgę. Būsi dar žinomesnė.
Trys iš eilės nėštumo testai buvo neigiami. Po to dar trys. Nors kažin ar norėjau, jog nors viename iš jų išryškėtų tos dvi juostelės. Nežinau, ar norėjau vaiko nuo vyro, kuris jau seniai nebuvo mano. Tik dokumentuose, namuose ir tose gražiose nuotraukose. Aš vaidinau šitą spektaklį, bet nenorėjau, jog jo dalimi taptų ir kūdikis. Bet sunerimau. Nes supratau, kad kažkas yra ne taip. Nuėjau pas gydytoją.  Išgirdau tai, kas pakirto kojas.
- Jūs negalite susilaukti vaikų.
- Bet, kaip tai...
- Tiesiog, negalite. Jūs nevaisinga.
Lijo. Tą dieną baisiai lijo. O aš ėjau. Nemačiau nei kelio, nei žmonių. Mane vedė sąmonė, kuri dar nebuvo aptemusi. Bet temo su kiekvienu vaiku, kuris praeidavo pro šalį, su kiekvienu vežimėliu, kurį pamatydavau. Kokia ilga buvo ta kelionė namo. Kokia sunki.
- Mieloji, nurimk. Medicina dabar labai pažengusi į priekį. Viskas įmanoma.
- Ne, aš noriu savo- žiūrėjau į vieną tašką ir nenorėjau net pagalvoti apie įsivaikinimą ar dirbtinį apvaisinimą.
- Bet juk tu ne vienintelė tokia. Daug šeimų tuo naudojasi ir yra laimingi.
- Ne!
Aš nenorėjau nieko girdėti. Nenorėjau apie tai galvoti. Dar labiau ėmiau save menkinti. Maniau, kad nesugebu nieko. Tik dainuoti. Daugiau nieko. Daugiau niekam nesu reikalinga. Taip ir liksiu viena. Viena scenoje, nes kai užgęsta šviesos, salė lieka tuščia. Ir tu lieki viena. Su vis dar ausyse beskambančiais plojimais ir glėbiu gėlių. Norėjau mesti ir tai. Bet supratau, kad išprotėsiu. Supratau, kad nusibaigsiu galutinai. Muzika man vienintelis išsigelbėjimas. Pabėgti nuo rutinos. Man tai lyg to spektaklio, kurį aš gyvenau užkulisiai. Kur gali atsipalaiduoti, pamiršti savo rolę ir pabūti savimi.
Kai kartą po koncerto grįžusi namo išgirdau vaiko verksmą, maniau, kad tikrai kraustausi iš proto. Bet tai tikrai buvo vaiko verksmas. Įėjusi į svetainę pamačiau, jog Ernestas rankose laiko kūdikį.
- Iš kur jį gavai? - jo veidas buvo baltas kaip popierius.
- Jis, na, jis mano sūnus.
- Ką?!
- Ta mergina. Na, Klara. Ji laukėsi mano vaiko.
- Tu.. Tu... - aš ėmiau isteriškai verkti ir susmukau ant sofos.
- Aš nežinojau. Na, žinojau...
- Ir kodėl tu jį čia atvežei? Tu nori mane įskaudint? Nori pažemint, dėl to, kad aš negaliu turėti vaikų?
- Ne, ne, tikrai ne. Klara man jį atvežė ir pasakė, kad jo neaugins. Ji grasino atiduoti vaiką į vaikų namus. Aš negaliu to leisti.
- Tu išprotėjai? Manai, kad auginsiu tavo vaiką, kurio tu susilaukei išduodamas mane?
- Bet aš negaliu jo palikti.
- Kur ta Klara?
- Nežinau, ji išvažiavo, kažkur.. sakė nebegrįš.
- Gali auginti jį vienas. Aš tau tikrai nepadėsiu.
- Ne, prašau. Man reikės tavo pagalbos. Nepalik manęs.
- Aš žinojau. Jau seniai žinojau, kad manęs nemyli, bet nemaniau, kad taip... taip stipriai.
- Tu...
Visam vakarui užsidariau vonioje. Karštame vandenyje skandinau pyktį, liūdesį, nusivylimą. Ašaros bėgo upeliais, nes aš niekaip negalėjau patikėti. Skaudžiausia, ne tai, jog jis mane išdavė. Tai, aš seniai žinojau. Seniai buvau su tuo susitaikiusi. Skaudžiausia, buvo, jog tas vaikas man pati sūriausia druska ant mano žaizdos- žaizdos, kad  aš negalėsiu būti mama.
Keletą dienų negalėjau nė žiūrėti į jo pusę. Persikausčiau gyventi į kitą kambarį. Vaikas verkė. Girdėdavau kaip jis jį ramino ir, žinoma, jam nesisekė. Man plyšo širdis. Ne dėl jo. Dėl vaiko. Bet aš nedrįsau. Nedrįsau ten eiti. Man skaudėjo. Kažkas tarytum draskė viduje.
Tą naktį vėlai grįžau iš koncerto. Visame name degė šviesos. Virtuvėje, kambariuose... Vaikas verkė. Greičiau klykė. Ernestas rūkė balkone. Išėjo susinervinęs, kažko ieškojo, svaidė daiktus. Apsimečiau, kad nekreipiu dėmesio. Nuėjau į savo kambarį miegoti. Verksmas netilo. Pasigirdo durų trinktelėjimas. Pažvelgiau pro langą. Ernestas sėdo į automobilį ir išvažiavo. Ėmiau drebėti. Apėmė panika, nes vaikas verkė. Garsiai verkė ir buvo vienas. Neištvėriau ir nulėkiau pas jį. Jis buvo karštas, degte degė.  Paėmiau jį ant rankų ir priglaudžiau prie krūtinės. Šiek tiek nurimo. Iškviečiau greitąją. Teko važiuoti į ligoninę. Jis smarkiai karščiavo ir tai buvo pavojinga jo gyvybei. Ne daug reikėjo, kad... Dieve, šita mintis buvo baisesnė už bet ką  gyvenime. Visą naktį praleidau su juo ligoninėje. Skambinau Ernestui, bet jis nekėlė ragelio.
- Ar Jūs vaiko motina?
- Na, ne.
- O kur jo tėvai?
Viską papasakojau gydytojai. Ji liepė kuo greičiau surasti vaiko tėvą, nes kitaip kūdikis bus paimtas ir išvežtas į vaikų namus. Už nepriežiūrą tėvui gresia baudžiamoji atsakomybė. Pažadėjau, kuo greičiau susisiekti su Ernestu. Bet niekaip nepavyko.  Galiausiai sulaukiau skambučio iš policijos.
- Ar jūs Ernesto Grein žmona?
- Taip. Kur jis?
-  Apgailestauju. Radome jo automobilį nusiritusį nuo šlaito. Deja, jūsų vyras neišgyveno.
- Ką? Negali... - išmečiau telefoną iš rankų. Širdy atsirado dar viena skylė ir kaltės jausmas. Pradėjau kaltinti save, jog tai aš jį pražudžiau. Palikau su kūdikiu. Jam nepadėjau. Tai aš kalta, kad jo nebėra. Jei būčiau...
- Kadangi kūdikio tėvo nėra, motina jo atsisakė, jis bus išvežtas į vaikų namus. Vienintelis asmuo, galintis pasirašyti dokumentus ir nurodyti visas aplinkybes, esate, jūs- policijos pareigūnė tiesė į mane keletą baltų popieriaus lapų.
- Į vaikų namus? - staiga atsitokėjau.
- Taip. Daugiau nėra jokių artimųjų galinčių pasirūpinti.
- Ooo, kaip jis?
- Atsigavo, sustiprėjo, viskas gerai. Jūs jį išgelbėjot. Jei tėvas būtų palikęs jį vieną namuose, pati suprantat, kuo viskas būtų pasibaigę.
Į mane žvelgė didelės akys. Tiesė rankytes. Šypsojosi. Norėjo žaisti. Norėjo gyventi. Norėjo būti laimingas. Ir aš norėjau. Ir aš norėjau, kad jis būtų laimingas.
-Aš noriu tapti kūdikio globėja.
- Tikrai?
- Taip.
- Tai ilgas procesas. Reikės daug dokumentų, taip pat reikės įvertinti ar jūs atitinkate visas sąlygas, kūdikio įvaikinimui.
- Viskas gerai. Galime pradėti viską tvarkyti.
Daug įstaigų, psichologų, psichiatrų patikros, gydytojai.
- Ar turite savi vaikų?
- Ne.
- Planuojate turėti?
- Ne.
- Nes žinote, kai turėsite savo vaikų, gali būti...
- Neturėsiu- pamačiusi įrašą mano sveikatos kortelėje moteris nutilo...
Parsivežiau kūdikį namo. Į tuščius namus, į kuriuos vos įžengus pajaučiau kartėlį, ilgesį, skausmą. Namus, kuriuose dar neseniai buvo jis. Ir šiandien mes galėjom būti  visi kartu. Bet jo nėra. Norėjau čia viską pakeisti. Norėjau, kad prisiminimai persekiotų kuo mažiau. Bet turėjau sau pripažinti, kad skausmas nebuvo toks nepakeliamas, kokį jį galėjau įsivaizduoti. Man buvo be proto skaudu ir gaila. Gaila, kad Ernesto gyvenimas taip pasibaigė. Bet ta tuštuma man leido suprasti, kad jau seniai jo nemylėjau. Jis buvo man svarbus. Jis užėmė svarbią vietą mano gyvenime, bet meilė jau buvo pasibaigusi gerokai ankščiau...
Vienatvės nejaučiau, nes turėjau. Krisą. Taip, būtent taip jį pavadinau. Krisu. Tas mažas žmogus užpildė bet kokias spragas mano gyvenime ir neleido liūdėti nei minutei. Šiek tiek sumažinau savo koncertinę veiklą ir pristabdžiau karjerą. Koncertavau, bet iškart po to bėgdavau namo pas jį. Buvo taip gera stebėti, kaip jis auga, kasdien išmoksta ką nors nauja. Tai man buvo tokia didžiulė dovana už kurią dėkojau kiekvieną dieną. Stengiausi dovanoti jam kuo daugiau dėmesio, apgaubti meile ir rūpesčiu. Atstoti jam tėtį ir mamą, nors puikiai žinojau, kad tai nepavyks. Bet aš stengiausi, kiek įmanydama.
Vieną popietę sulaukiau skambučio į duris. Už jų stovėjo aukštas, tamsus vyras su uniforma. Širdį verte pervėrė. Visai kaip... Ernestas. Bet tai buvo ne jis. Tiesiog ta pati uniforma...
- Laba diena. Ar Jūs Fausta?
-  Taip, aš Fausta, o kas teiraujasi?
- Ar galiu užeiti? Laukia ilgas pokalbis.
- Na, prašau- širdis ėmė daužytis.
- Koks mielas kūdikis – Jis pažvelgė į Krisą ir šypsojosi.
- Taip, mano sūnus labai mielas- šypsena nuo jo veido dingo.
-  Jūsų sūnus... - jo tonas iškart mane išgąsdino.
- Aš Martis. Šio kūdikio tėvas- man nutirpo kojos.
- Ne, jūs kažką maišot. Šio kūdikio tėvas...
- Žinau, žinau, žinau. Tai neva, jūsų vyras. Aš žinau visą šią istoriją. Sumokėjau daug pinigų, kad viską išsiaiškinčiau ir jus surasčiau.
- Aš nieko nesuprantu- mano balsas ėmė virpėti.
- Tuoj viską paaiškinsiu.
- Klara, šio kūdikio motina. Ji vienu metu susitikinėjo tiek su manim, tiek su jūsų vyru. Iš mūsų abiejų norėjo išpešti naudos. Iš manęs jai reikėjo pinigų, iš jūsų vyro... nežinau. Ji pastojo. Iš manęs išviliojo didžiulę sumą pinigų ir pabėgo. Dėl to, man nesakė, jog yra nėščia. Bijojo. Pasakė, jog kūdikis jūsų vyro ir jį jam paliko- klausiausi negalėdama įkvėpti.
- O iš kur jūs žinot, kad, šis kūdikis tikrai jūsų?
- Ji man pasakė. Dabar, neseniai. Surado mane. Ji prašė pagalbos, nes įklimpusi iki kaklo. Ir viską papasakojo.
- Bet gal ji vėl meluoja, gal nori sukelti gailestį, kad jai padėtumėt?
- Ji tikino, kad ne, bet nepamanykit, kad aš esu toks kvailas. Būtinai darysime DNR.
- Ar jūs jį pasiimsite? - čiupau Krisą į glėbį ir prispaudžiau prie savęs.
- Jei paaiškės, kad jis tikrai mano sūnus... Na, pati supraskite...
- Aš nenoriu. Aš jį... jūs neturit teisės.
- Nusiraminkit, nedarykim skubotų išvadų.
-Ar galime padaryti DNR tučtuojau.
- Nėra ko laukti.
Nuvažiavome į kliniką. Atsakymai po savaitės. Ir ta savaitė man buvo kaip didžiausias pragaras. Kankynė. Bijojau pagalvoti, kad prarasiu Krisą. Nenorėjau apie tai galvoti. Nuo tos minties mane pykino, svaigo galva. Norėjau, kad jis būtų Ernesto. Gal ir blogai. Juk daug geriau, kad vaikelio tėvas būtų gyvas. Bet.. tada aš jį prarasiu. Žinau, kad galvojau, kaip savanaudė, bet kitaip negalėjau. Aš mylėjau jį. Be proto mylėjau. Kaip savo kraują, kaip savo sūnų. Atidaviau jam visą save, visą savo meilę.
Laiškas iš klinikos. Laiškas. Laiškas. Laiškas. Krisas ne Ernesto sūnus. Krisas Marčio.
-Ar gavote laišką?
- Taip.
- Krisas mano sūnus.
- Taip, matau. Ką darysite? Maldauju, neatimkite jo iš manęs.
- Nurimkite. Man reikia viską gerai apgalvoti- padėjau ragelį ir ėmiau ryti ašaras.
Tai buvo siaubinga. Tas jausmas. Tas jausmas, kad neteksiu savo gyvenimo prasmės. Bet... Kita vertus aš supratau ir Martį. Juk jis vaiko tėvas. Negaliu atimti Kriso ir iš jo.
Skambutis į duris. Dabar kiekvienas jų man atrodė kaip didžiausias siaubas. Visad tikėdavausi ir bijodavau už durų išvyst policijos pareigūnus su Marčiu, ketinančius pasiimti vaiką. Šįkart čia buvo tik Martis.
- Ar atėjai jo pasiimti?
- Ne. Atėjau aplankyti. Noriu, kad jis žinotų, jog esu jo tėtis.
- O kada jį pasiimsi visam?
- Nenoriu skubėti. Nenoriu, kad jam būtų šokas. Tegul pirma pripranta, jog turi ne tik tave, o ir mane. Nenoriu ir nuo tavęs jo atplėšti. Juk jau priprato. Tu jam esi mama. Ir esu tau už tai labai dėkingas.
- Dėkingas, man? Bet nėra dėl ko.
- Yra. Aš žinau, kad tą naktį tu išgelbėjai jam gyvybę. Neleidai jo išvežti į vaikų namus. Žinau ir tai, jog pati negali.... Atleisk.
- Nieko tokio. Tokia tiesa. Dėl to Krisas man labai brangus. Tikrai. Nė akimirkai nepagalvoju, kad tai ne mano vaikas. Nė minutės.
- Aš matau. Matau kaip beprotiškai tu jį myli. Ir jis tave myli. Tik pažvelk, kaip stipriai tave apkabinęs. Dėl to ir nenoriu skaudinti. Nei tavęs nei jo. Nes aš irgi jį myliu ir puikiai suprantu, kad negaliu taip greit jo pasiimti.
- Juk tu nekaltas, kad Klara...
- Niekas nekaltas. Tik ji. Beširdė motina.
- Kur ji dabar?
- Nežinau. Jos ieško policija. Ji turi daug problemų.
- Ar nepadėjai jai?
- O kaip aš galiu jai padėti? Dangstyti nuo teisėsaugos? Aš negaliu, negaliu veltis į tokias problemas ir rizikuoti savo reputacija. Ji pati kalta dėl to, kas vyksta jos gyvenime. Aš nieko negaliu pakeisti. Dabar svarbiausias man jis- Martis šyptelėjo žvelgdamas į žaidžiantį Krisą.
- Gal nori kavos ar arbatos? Atleisk, kad aš taip... visai iškrito iš galvos.
- Gal kitą kartą, jau turiu eiti.
- Na, gerai- šyptelėjau.
- Tikiuosi, tu nieko prieš, kad aš ateisiu aplankyti Kriso?
- Žinoma, kad ne. Gali ateiti, kada tik panorėjęs. Juk tu jo tėvas.
- Ačiū.
Martis ateidavo vis dažniau ir dažniau. Berniukas netruko jį pamilti ir suprasti, jog čia jo tėtis. Martis ne tik apipildavo sūnų žaislais, bet ir apgaubdavo begaliniu dėmesiu, rūpesčiu bei meile.
-Mama, tėti, pažiūrėkit... - mudu krūptelėję atsisukom. Krisas laikė rankose piešinį, kuriame buvo nupieštas Martis, aš ir jis. Mudu su Marčiu nejaukiai pažvelgėm vienas į kitą.
Tą vakarą Martis pasiliko vakarienės. Mudu sėdėjom terasoj ir gurkšnojom vyną. Kalbėjomės.
- Tu buvai vedęs? Turi draugę?
- Ne, vedęs nebuvau. Jūrininkams sunku rasti žmoną, nes nei viena nenori laukti- aš nusišypsojau.
- O turi draugę?
- O tu nori ja būti?
- Na, ne. Aš tik klausiu- šyptelėjau.
- Ne, neturiu. Po Klaros nieko neturėjau. Ji mane nuvylė. Ėmiau daug dirbti. Nebuvo laiko, o gal ir noro.
- O kaip tu? Juk tu žvaigždė, turbūt minios gerbėjų laksto paskui tave.
- O taip! Matai kiek jų čia daug aplinkui- ėmiau kvatoti.
- Nejau tu vieniša?
- Jei jau geriu čia su tavim vyną, tai kaip tau atrodo?
- Na...
- Ne vieniša. Aš turiu Krisą. Jis užima visą mano laiką. Na, ne visą. Dar muzika. Bet širdį tikrai visą. Po to, kai jis atsirado mano gyvenime karjera tapo labiau hobiu, nei gyvenimo tikslu ar prasme. Po Ernesto nieko neturėjau, o ir su juo buvau  laiminga ne ilgai. Greitai jis susirado Klarą. Nuo tada mes tolom vienas nuo kito. Blėso jausmai ir meilė. Net nepajutau, kai tarp mūsų liko tik kažkoks prisirišimas. Bet ne meilė. Supratau, tai, tik, kai jo netekau. Supratau, kad jo jau nemylėjau. Žinai, išdavystė, melas... tai galima atleisti, bet tai vis tiek lieka ir jau niekada negali būti su žmogumi taip, kaip ankščiau.
- Tiesa, man buvo taip pat.
Nejučia prigludau jam prie peties. Jis paėmė mano ranką. Apkabino. Ir buvo taip gera. Atsiribojau nuo to, kas aplinkui ir norėjau būti tik šią akimirką. Ir norėjau, kad ši akimirka tęstųsi.
- Atleisk, aš... -jis atsitraukė nuo manęs.
- Ne, nieko tokio. Manau, mums jau metas.
- Man jau metas. Tik einu pabučiuoti Kriso.
Tai darėsi sudėtinga. Krisas augo. Jis lyg ir suvokė, kad Martis jo tėvas, aš, kad ir kaip ten bebūtų buvau jo mama. Bet jis nesuprato, kodėl mudu su Marčiu ne kartu. Kodėl tėtis tik ateina jo aplankyti. Nežinia ar dėl to, ar tiesiog kažkokio bundančio jausmo, mes su Marčiu artėjom. Artėjom vienas prie kito ir tai buvo neišvengiama. Mums buvo gera kartu. Ir mes norėjom praleisti kuo daugiau laiko. Trise. Ir ne tik. Norėjome ir dviese. Pamažu supratau, kad tai ne tik simpatija. Tai ne tik dėl to, kad jis Kriso tėvas. Ne. Tai jausmas. Jausmas, kokį kartą jau išgyvenau, o gal ir stipresnis.
- Myliu tave- ištarė jis, kai sėdėjome priešais židinį ir kalbėjomės- aš nutilau.
- Aš...
- Žinau, kad gal...
- Ne, viskas gerai. Aš irgi tave myliu.
Ir nuo tada mes nesiskyrėm. Viskas pasikeitė. Į gerą. Ir buvo labai gerai. Krisas buvo laimingas turėdamas tėtį ir mamą. Aš buvau laiminga turėdama juos, jie- mane.
Metai bėgo. Krisas augo. Kartą į mūsų namus atėjo laiškas. Krisui... Iš kitos šalies... Laiškas nuo Klaros. Pamačiusi šį laišką krūptelėjau ir parodžiau jį Marčiui.
- Ką darysime? - sunerimęs paklausė jis.
- Krisui aštuoniolika. Manau, jis turi teisę žinoti.
- Manai?
- Manau. Neteisinga, kad tai slėpsime nuo jo. Ankščiau ar vėliau jis tai sužinos. O tada gali būti dar blogiau. Jis jau didelis. Išvažiuos studijuoti ir jei sužinos tuomet, neatleis.
- Na, gerai. Gal pirma paskaitykime tą laišką. Bijau, kad Klara nebūtų parašiusi kokių kvailysčių.
- Paskaitykim.
Klara sirgo. Sunkiai sirgo. Jos dienos buvo suskaičiuotos ir jau niekas negalėjo jai padėti. Ji prašė Kriso atleidimo. Prašė atleidimo visų. Manęs, Marčio, Ernesto. Ji net nežinojo, kad jo jau seniai nebėra. Ji prašė, kad Krisas atvažiuotų jos aplankyti, kad atvažiuotų atsisveikinti. Ji norėjo paskutinį kartą pamatyti savo sūnų, kurį tikino mylinti ir besigailinti dėl to, kas nutiko.
-Aš manu, kad reikia kuo greičiau perduoti šį laišką Krisui. Kol dar...
- Aš irgi taip manau. Bet pirmiausia reikia su juo pakalbėti, nes jam bus šokas. Jis nieko nesupras.
- Taip.
Šita akimirka buvo nepakeliamai sunki. Labai sunki. Aš niekad apie ją negalvojau ir jai nesiruošiau, bet ji atėjo. Mudu sėdėjom prieš Krisą ir vos tramdėm ašaras. Jis klausėsi akmeniniu veidu ir nepratarė nė žodžio. Martis padavė jam laišką. Lygiai tokiu pat akmeniniu kūnų jis nuėjo į savo kambarį jo skaityti. Mes sėdėjom ir laukėm, kol jis išeis. Martis tvirtai laikė mane savo glėbyje. Aš drebėjau. Abu krūptelėjom išgirdė Krisą ateinant. Pažvelgė į mus ir tylėjo. Maniau išprotėsiu ir mintyse meldžiau, kad pratartų nors žodį.
- Turiu pas ją važiuoti- teištarė jis ir vėl dingo.
- Einu pas jį.
- Palauk- Martis mane sulaikė.
- Aš...
- Aš einu. Aš pakalbėsiu.
Girdėjau, kaip jie kalbėjo. Tiksliau, girdėjau tik Marčio balsą. Krisas krovėsi daiktus. Jis dar šiandien norėjo skristi pas Klarą.
-Mielasis... - tarpduryje jis dar kartą į mane pažiūrėjo. Martis nuskubėjo paskui jį. Nuvežė  į oro uostą.
- Kaip jis? - paklausiau kaip Martis grįžo namo.
- Sumišęs, pasimetęs.
- Ar jis manęs nekenčia?
- Ne, jam tiesiog sunku. Jis dar nesupranta. Na, supranta, bet žinai...
- Aš bijau, kad jis ims manęs nekęsti.
- Dėl ko?
- Dėl to, kad aš ne mama, kad slėpiau.
- Brangioji. Tu jį išgelbėjai. Tu jį užauginai. Jis negali tavęs nekęsti. Juk jo motina jį paliko. Ji niekad nebandė jo susigrąžinti. Tik dabar...
Krisas grįžo jau kitą dieną. Bijojau pas jį eiti. Kalbėjosi Martis. Po keleots akimirkų jie abu pasirodė svetainėje. Priėjęs Krisas stipriai mane apkabino.
- Myliu tave, mama- prisiekiu, buvau laimingiausia moteris pasaulyje.
- Aš irgi tave, mielasis. Kaip ji?
- Mirė šiąnakt.
- Ar judu pasikalbėjot?
- Kažkiek. Jai buvo labai sunku. Bet ji man papasakojo...
- Kaip jautiesi?
- Nežinau. Skauda. Skauda dėl tavęs, dėl jos, dėl savęs pačio... aš tau be proto dėkingas, mama. Ir tau, tėti- Krisas apkabino mus abu.
Nuo mano širdies ir minčių nukrito didžiulis akmuo. Aš buvau tiek visko prisigalvojusi ir taip save prigąsdinusi. Kad jis nesikalbės, nenorės manęs matyti, mane kaltins. Bet Krisas didžiavosi, kad esu jo MAMA. Ir sakė, kad į nieką pasaulyje to nekeistų. Ir aš nekeisčiau. Nieko. Nei jo, nei Marčio. Nei Ernesto. Viskas gyvenime susidėliojo būtent taip. Taip, jog dabar aš esu labai labai laiminga.
Artėjo ta diena, kai Krisas paliks namus ir išplauks į jūrą. Taip. Jis eina tėčio pėdom ir nori būti jūrininkas. Neprieštaravom tam. Leidom rinktis taip, kaip jaučia jis, kad bus gerai. Nors  tie atsisveikinimai kaskart būdavo labai skaudūs. Bet aš mačiau, kad jis eina teisingu keliu, o šalia turėjau žmogų, kuris neleido man jaustis vienai. Ir mudu abu laukdavom, mudu abu tikėjom SAVO sūnumi...