Kūrybos antiprivalumai

Kuriame, kad kurtumėm
Iš molio drebiam purvą.
Iš figmedžio beždžionžmogę
Iš popiežiau- absurdą.

Kad dėmesys mus masintų
Sutinkam atsikrikštyt
Teisybe, kam čia Tu
Mes trokštam nusigirdyt

Mes laiminam eilėraščius,
kūrybą ir kūrimą.
Modernūs mes, negėda kurt
nei demono bliovimą

Ir demonai iššaukiami kaskart atgyja paukščiais.
Ir kyla varnų debesim, juodais krankliais į aukštį.
Mes grožimės kaip krankia, kaip bliauna, kaip prakeikia.
Mes smalsiai uodžiam šimtąkart pažįstamą jų tvaiką.

Tik vakare, kada tamsa nusėda
Nusimetame rūbą ir atkuntam
Pasaulis mato baikščiai vinguriuojant slieką
Pasaulis stebi mus, kovojančius už turtą.

Raitydamies kartojame keiksmus, kūrybos prakeikimus.
Mes susilyginam su demonais, išniekinam gyvybes.
Išskleidę plaštakas mes karksim ir plasnojam.
Bet žvirbliui sliekas judantis ar ne- vienodas.