vandens ratilais mano
troškimai į paviršių išsprūsta
užsimerkiu savo žiovaujančio
šimtakambario pastato
tamsoje ir panyru į tylą
kur kiekvienas durų
kvarktelėjimas yra mano
pačio kėdės brazdesys
todėl susilaikau nuo
muistymosi
išsižadu savęs kelioms
akimirkoms ir tampu
besvoriu
girdžiu kaip XX a pradžioje
prie laukujų durų prisiartina
Čerčilis tai daugiau nei jis
kada nors galėjo tikėtis
didysis šansas
tapo pirmuoju lordu
girdžiu visas šnarančias
bures laivų kuriais jis
kada nors plaukė
vakarais kai saulė
nuslysta šio rūmo
sienomis šešėlis krenta
tik ant pusės fasado
atrodo dieviškai
visos tos arkos ir pro jas
prasprūstančios mašinos
per mano stebėjimo kameras
atrodo it moskitai
matau kaip pasitraukdama
naktis ryto rūke
apvelka paslaptimi
vietą kurioje ir pats
nurimstu
gyvenu ten kur kažkada
prasidėjo istorija
karalienė mano kaimynė
o aš princas savo tamsybių
įsiklausau vietoj širdies
daužesio į ventiliatorių
ir regiu kaip nuo tilto
šalia didžiojo beno
nuslysta paskutinis
praeivis kaip pro
akį prasprūsta mažas debesis
ir kaip aš pats it siūlas
per adatą susiuvu savo
dienas į savaites ir vis
viliuosi jog tai prasminga