Rašyk
Eilės (67166)
Fantastika (2013)
Esė (1604)
Proza (9807)
Vaikams (2338)
Slam (53)
English (1031)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 29 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter

Knygynas manoknyga.lt






Ten, kur pavasariais tekėjo patvinusi upė, žolė augo sodri ir žalia.
Jis sėdėdavo ant nulinkusio ilgaamžio medžio kamieno ir pirštais virpino gitaros stygas. Apsivilkęs senelės išskalbtus languotus marškinius plačiomis rankovėmis, kurias pasiraitodavo iki pat  alkūnių,  apsimovęs motinos giminaitės iš Amerikos atsiųstus Wrangler džinsus, kurių kliošines klešnes buvo atsismaukęs iki kelių, įsiavęs į nuklaipytus sportbačius, išsivarsčiusiais nuzulintais raišteliais išrodė kaip tikras dendis iš filmų apie Teksaso ar Kentukio reindžerius. Tiesa, jų tuo metu nerodė. Ėjo 1982 metai ir jam buvo dvidešimt treji.
-Ei tu, laukini, nešk kūdlas iš čia! - Šaukdavo jam pravažiuodamas miestelio valdžios atstovas Jurgiškis triračiu Ural motociklu.
Motociklo lopšyje veždavosi elektrinį zeimerį. Prietaiso peilis kyšojo išlindęs ir atrodė, lyg aparatas kėsintųsi perrėžti gerklę bet kam, kas pasitaikys Jurgiškio nelengvame kelyje iš fermų link namų.
Nubirbindavo motociklą senis akmeniniu gatvelės grindiniu tolyn.
-Tu tikras „zupė, chokolas, kukulis“... - Murmėdavo jis pavymui motociklui, tačiau negarsiai: - Surengsime „dragą“, žinosi, Urale tu.  Harley Davidson, ne kitaip!
Sovietinė geležinė uždanga tuo metu vis dar nepraleisdavo jokių impulsų ir vėjų iš Vakarų pusės. Samantai Smith dar tik ėjo devintieji metai ir garsiojo laiško glucharnikui Andropovui ji dar nebuvo sukurpusi.
Jo namuose buvo laikoma didelė tėvo dar teatrinių klajonių po kitas respublikas metu pirkta stereo aukščiausios klasės radiola Vef Rapsodija su joje esančiu patefonu. Pirko ją kažkokioje Sankt Peterburgo Sodų gatvės perėjus „Moikę“, senąjį Nikolajaus tiltą, veikiančioje muzikos prekių „knaipėje“. Šias radijolas gamino Rygoje, turėjo jos dvejas trijų juostų kolonėles, todėl akustika buvo beveik tobula.
Dieną peržiūrėjęs per nespalvotą televizorių Drozdovo vedamą „Gyvūnijos pasaulyje“ su Paul Mauriat muzika, vėliau keliautojo per Atlantą Senkevičiaus iš Maskolių transliuojamą „Kino keliautojų klubą“, kas buvo langas į pasaulį, vakarais pusę devynių vakaro jis prilipdavo prie radio imtuvo ir sukinėdamas ratuką nuo Vladivostoko iki Montevidėjaus gaudė Amerikos balsą. Pradžioje tėvas radio aparatą pastatė ant nedidelės komodos, pagamintos Rudolf Karstadt manufaktūroje 5-ame dešimtmetyje, Vokietijoje, ir kažkokiais būdais per spekuliantus patekusios į jų namus, stovinčios prie lango svetainėje. Tačiau, kai sūnus juodojoje rinkoje Žirmūnų dykvietėje „iš rankų“ prisipirko įvairių užsieninių hard, pank roko, pankų vinilo plokštelių, tarp jų Sex Pistols, Kiss, the Clash, King Crimson, the Beatles, tėvas radijolą su visomis plokštelėmis užnešė ant aukšto į palėpę, kur buvo sūnaus valdos ir nutrenkė. 
Rygos „Melodija“ vinilai mėtėsi visose namo pakampėse: prie kamino ant grotelių, ant motinos paliktų skrynių, karzinėse, ant spalių, ant motinos išblaškytų rūbų. Spaliai buvo supilti dalyje antro aukšto. Kita pusė namo buvo labiau sutvarkyta: tiek pirmas, tiek antrasis aukštai iškloti medinėmis grindimis, impregnuotomis nedegiu kalkių ir asbesto mišiniu. Ant jų antrajame aukšte buvo sukaltas kambarys, vadinamas palėpe. Sūnaus palėpė buvo nedidelė, iš nuobliuotų apvalių dailylenčių, skliautinė su langeliu. Ant langelio senelė pakabindavo nėriniuotas užuolaidėles, kol jų nenugeltonuodavo zyziančių musių ir uodų ekskrementai.
Išvaikyk mašalus! - Šaukdavo senelė anūkui.
Kai gyliai ims gelti protą, gal tuomet! - Atšaudavo anūkas.
Špokinyčią užveisk! - Spygavo ne pėsčia senelė.
Ant palangės vazone augo didelis, išsikerojęs alijošius. „Vaikui nuo depresuchos, “ - Sakydavo senelė. Gėlė gyvino palėpės vaizdą. Į vazono lėkštutę buvo pridėta „Lioleko ir Boleko“, „Donaldo“  kramtoškių, iš kurių jis pūsdavo nedidelius burbulus, primaigyta papirosų likučių. Šone stovėjo prikrautų knygų, senų vadovėlių, nuotraukų lentynos. Įvairių metų fizikos, geografijos, chemijos vadovėliai tiesiog trūnijo ir dulkėjo lentynose, krito nuo jų ant grindų. Dalis jų buvo išplėšytais lapais, kiti lapai bolavo prirašinėti jo sukurtų eilėraščių.
Ant sienos priešais lovą  buvo prikabinta įvairiausių, spalvotų užsieninių plakatų. Viename jų buvo nupieštas garvežys su barzdotu mašinistu, išlindusiu pro langelį. Šis nuo plakato mojo ranka į saulėtas, banguojančias lygumas. Šalia puikavosi užrašas: „I love sweet Alabama! “. Kitame plakate užrašyta: „Pink Floyd, 1973 March 13, London”” ir nupieštas albumo „The Dark Side Of The Moon“ viršelis, dar vieno plakato apačioje raudonomis raidėmis puikavosi data: „Long Island Arena, Sunday, August 15, 1971”, plakato viršuje juodomis raidėmis nutepliotas pavadinimas „Black Sabbatch“, kas reiškė totalų išprotėjimą, toliau ant sienos buvo priklijuotas lapas su ranka užrašytomis Jimio Morrisono eilėmis apie tai, jog „didysis greitkelis yra užtvindytas meilužių... “, dar vienas plakatas, pranešantis apie 1980 International Rock Festival, taip pat puikavosi didelis kartono lapas, prismeigtas ant vinies, ant kurio mėlynu flomasteriu buvo  iškeverzoti žodžiai:
„Hey Joe, tai šypsosi laisvė! “
Ir nupiešti Jimi Hendrixo dantys.
Kartą tėvas įpykęs nutvėrė jį už rankos, ištraukė sudegintą degtukų dėžutę, pavadinimu „Lietuvi, nepragerk tėvynės! “ iš jo sugniaužto delno ir murmtelėjo:
Sūnau, parodysiu tau laisvę ir tėvynę. Pamatysi tu ją!
Ir pakėlė berną už ausų.
Kas tai? - Sumišo jau ūgtelėjęs vaikis.
Kiškio bažnyčia. Joje slepiasi kol kas tavo laisvė ir tėvynė.
Anatolijus, toks buvo jo vardas, augo tik su senele ir tėvu. Jo motina paliko šį pasaulį, vos jį pagimdžiusi. Ji buvo moldavų kilmės, turinti čigoniško kraujo juodaplaukė teatro artistė, pradėjusi karjerą ir išmokusi aktorystės meno moldavų sostinės „Rožių gatvės“ teatre. Kilusi buvo iš minėtos sostinės priemiesčių molio trobelių, kur pagindė ją viena čigonka. Tėvas sakydavo, jog motina nužengė nuo debesų kartu su visu taboru, kaip ir rodė garsiajame filme. Dėl to taip greit vos pora metų  su juo tepagyvenusi vėl pakilo į debesis. Vykusiai motina suvaidino Karmen, tačiau vėliau nebesublizgėjo, todėl jai tekdavo tik antraeiliai teatro vaidmenys.  Gyveno ir vaidino ji ir Piteryje įvairiuose teatruose. Turėjo skvarbias kaip anglis juodas akis, kuriomis apkerėjo tėvą, tuo metu gastroliavusį su Dramos teatro trupe Nevskio prospekte, plaukiant Neva ižams. Tėvas ją parsivežė iš Peterburgo naktiniu traukiniu. Pristatė senelei kaip kokį eksponatą, muziejaus ikoną. Senelei nebeliko kaip prieštarauti ir ji palaimino vienintelio likusio sūnaus išrinktąją, ištardama:
„Nu zdrastvui, Sonečka, ti milaja! “
Ir  apkabino viešnią. Viešnia su keliais atsivežtais rakandais ir pilna drabužių spinta įsikūrė gerajame namo kambaryje, kuris vėliau buvo paverstas svetaine. Senelė metus laiko merkdavo nuskintas, pirktas iš Anelės Zein žiemos metu pinavijas į Sonios  atsivežtą krištolinę vazą. Susituokė jaunieji Vilniuje. Vestuvių šventės nedarė, tiesiog sumainė aukso žiedus santuokos rūmuose saulėtą ketvirtadienį. Jos ilga, kakavinės spalvos suknelė visgi buvo nepriekaištinga. Moldavų medžiagos tuo metu buvo itin kokybiškos. Gal kiek per griežta vestuvių ceromonijai, bet tinkama. Į plaukus Sonia buvo įsisegusi senelės įduotą balkšvai rožinės spalvos pinaviją. Tokia ir liko nuotraukoje, kurią vaikas vėliau ilgus metus slėpė po pagalve. Ant nuotraukos buvo užrašyta ir pavardė „Zarankienė“ ir tarsi pridurtas tarp kitko vardas „Sonka“. Po iškilmių  jaunieji, nupirkę Čiurlionio gatvėje esančioje parduotuvėje nedidelį saldėsį „Puriena“ ir putojančio vyno butelį parvyko taksi Pobeda automobiliu švęsti tuoktuvių. Senelė pasimeldė, suvalgė saldumyno gabaliuką su šilta kakava. Tuo viskas pasibaigė. Tepasakė sau:
-Marti yra marti, ką bevelysi, moč.
Nuo to laiko tėvas metė aktorystę. Pasisiuvo pas vietinį miestelio kriaučių ilgą kombinezoną ir ėmė dirbti skaičiavimo mašinų gamykloje „Sigma'', esančioje sostinėje, montuotoju.
-Monteris... - Pažymėjo Jurgiškis miestelio knygoje, uždėdamas antspaudą ties tuo žodžiu.
-Kam visa tai? - Nervinosi tėvas: - Mano vardas Petras. Danieliaus Zarankos aš.
- Petka Danilyčiau.... Tvarka yra tvarka! - Nukirto Jurgiškis.
Vakarais tėvas „chalimindavo“ daržinėje esančiame garaže taisydamas pažįstamų ir kaimynų automobilius, pagrinde „Zaporožieč“ ir „Moskvič“. Nebeišlysdavo iš kombinezono. Motina įsidarbino rusų dramos teatre, gaudavo vėlgi tik antraeilius vaidmenis, tačiau nemurmėjo. Išgyveno jie vienerius metus laiko santuokoje laimingai, ramiai, kol ji pastojo. Pastojusi sėdėjo namuose ir mezgė kojines. Primezgė jų keliasdešimt porų. Pagimdžiusi sūnų netikėtai susirgo ir iškeliavo į Anapilį. Tai buvo pogimdyvinė komplikacija, pasibaigusi netikėtu sepsiu. Taip konstatavo daktarai.
Visgi tai buvo rožė, - Konstatavo senelė: - Paveldėta iš mūsų giminės.
Kaipgi ji paveldėjo, jei ne giminė tau? - Klausė tėvas.
Sūnus atnešė.
Tėvas sakydavo, jog sūnus gimė paženklintas balta žvaigžde. Būdamas mažas vaikas stoviniuodavo svetainėje ties trigubu komodos veidrodžiu ir čiupinėdavosi kaktą ieškodamas, kurgi yra jo kaktoje šviečianti žvaigždė, nes buvo matęs tokią gimusio kumeliuko kaktoje, kol kartą neapsikentusi senelė pasakė:
-Anatoli, apgamai pakaušyje tau buvo išsprogę keli, vos užgimus. Gal nuo išgąsčio, apsisukus virkštelei. Gal nuo giminės paveldėtos rožės. Nudraskei ar patys nukrito, visgi briliantine žaluma tepiau.
Tuomet jis sklaidė tarp pirštų juodus kaip smala banguojančius ašutinius plaukus ir bandė pajusti odoje  nelygumus. Neapčiuopęs apgamų, užsiaugino plaukus iki pečių.
Mokyklos direktorius įsakė nusikirpti. Vaikas nusikirpo. Mašinėle nusiskuto plaukus plikai. Direktorius vėl liko nepatenkintas. Vaikas vėl augino plaukus.
- Standartas yra standartas. Jis turi būti išlaikytas!  - Grūmojo pirštu klasės auklėtoja per tėvų susirinkimą.
- Nepataiko jis, - Replikuodavo tėvas.
Anatolijus buvo dailus berniukas, panašus veido bruožais į motiną, paveldėjo iš jos juodas, skvarbias akis. Mokykloje sakydavo, jog jis panašus į čigoniuką.
Čigoniokas tatai, - Šnabždėdavosi mokytojos.
Zaraza koks, turėsim nemalonumų kada, - Pranašaudavo Jurgiškis, lėkdamas motociklu.
Groti gitara Anatolijus pradėjo anksti, būdamas vos septynerių metų. Tiesiog pasigriebė ją nuo apdulkėjusios sofos kažkurią vasaros dieną ir nebepaleido iš rankų. Gitara priklausė tėvo broliui Elyzui. Tas buvo gerokai vyresnis už jo tėvą ir nuo mokyklos baigimo metų išvykęs traukiniais į  plėšinius Tolimuosiuose Rytuose, vėliau tarnavo jūreiviu Archangelske Barencų jūroje, persikėlė gyventi į Jakutiją, iš jos į  Klaipėdą. Čia įsidarbino uosto vienintelėje kavinėje barmenu, pilstė jūreiviams grogą, romą, azerbaidžianietišką konjaką, pūtė cigarus, surinkdavo iš jūreivių užsieninius plakatus, kurių dalis puikavosi vėliau ant Anatolijaus palėpės sienos, laikė papūgą ir grojo gitara kažkokius tik jam vienam žinomus roko melodijų akordus.
„Mašina Vremeni! “  - Pranešdavo iškilmingai visam barui.
Tačiau tai nebuvo „Mašina vremeni“.
- Tai.... - Pratardavo apmaudžiai vienas prie kampinio stalo sėdintis rokeris, bet užtildavo ir numodavo ranka.
Sugrojęs keletą melodijos fragmentų Elyzas prieidavo prie jo. Atimdavo iš rankų papirosą, įtraukdavo dūmą ir paklausdavo:
Ką tu mąstai, kunigaikšti?
Metropolio išrūga tu, ne rokeris, Elyzai! - Pakildavo tas nuo stalo.
- Tu ką? - Pasipūsdavo kaip povas Elyzas: - Archangelske buvo. Roko grupė buvo – visa, šviežutėlė, penkianarė. Mes buvome penkiese, supranti? Jėga buvome. Kaip trenkėme kartą būgnais, visa krantinė nuaidėjo. Kortkinas vien Stiopa, ką reiškė, traktirščikas mūsų.
Kur ji dabar? Kur tavo traktirščikas?
KGB svoločiai išvaikė, - Atsidusdavo Elyzas ir nuklibikščiuodavo už baro.
Vakarais į kavinę sutraukdavo visą pulką uostamiesčio naktinėtojų. Dūko, siautė, grojo roko muziką, kol dienas Elyzas baigė vienumoje džiovos dispanseryje. Mirė jis perdozavęs marichuanos.  Senelė visiems sakė, jog Elyzas apsirgo plaučių vėžiu ir tas jį įveikęs vos per tris mėnesius. Vėžį pasigavo dėl uosto drėgmės.
- Mat, kaip būna, kai prisikvėpuoji jūržolių, - Linguodavo galvą Jurgiškis, prisiminęs kur nors netikėtai Elyzą.
Visas Elyzo palikimas atiteko Anatolijui. Jie su tėvu iškuopė Elyzo namelį-vagonėlį, stovintį šalia vaikų stovyklos Karklėje, ir moskvičiumi parsivežė dėdės mantą namo. Taip gitara atiteko Anatolijui.
-Tiek to Elyzo ir teliko... - Šniurkšėjo nosimi senelė, skepeta šluostydama dulkes nuo mirusio sūnaus daiktų, kurie dabar priklausė anūkui.
Taigi, jų name, kuris buvo kraštinis miestelio Krantinės gatvėje, ėmė skambėti muzika. Už jų gyveno senukai Kvarcijonys, nelabai prigirdintys, pretenzijų dėl triukšmo nereiškė. Dėl to, Anatolijui pasisekė. Ta proga, jog vaikas  grojo, jie kasmet su tėvu nuvykdavo Klaipėdon, kur buvo palaidotas Elyzas. Tėvas atsisėsdavo kapinėse ant suoliuko, vaikas pasiimdavo gitarą ir sugrodavo Bitlų „Yelow Submarine“ kelis akordus. Po to abu patylėdavo. Tuomet vaikas sugrodavo  jau šįkart:
- Neverk, brolau, ilgais vakarais, pas Alabamą,  sodžiaus pinavijų tu neverk
Tai buvo tėvo vaikystėje su Elyzu susigalvotas bliuzas. Tėvui nuriedėdavo ašara.
Vėliau jie neskubėdami pereidavo uostamiesčio krantinę, spoksodavo į jūrą, Danės prieplauką, išplaukiančius iš uosto laivus ir suvalgydavo Turgaus gatvėje esančioje valgykloje po porciją cepelinų. Grįždavo atgal į miestelį prie Vilniaus jau naktį. Senelė pro miegus klausdavo:
Kaip ten Elyzas?
Miega Elyzas, miega, motin, - Paglostydavo jos pečius tėvas.
Išeidavo į lauką, nugurgdavo ašarų gniutulą gilyn į gerklę ir patraukdavo į garažą. Naktinėdavo iki paryčių, kol sugiedodavo valandas pirmieji Kvarcijonių gaidžiai.
Anatolijus muzikos garsuose užsimiršdavo. Augęs be motinos berniukas užsisklendė savyje. Ūgtelėjęs eidavo su gitara prie upės, kur buvo nulinkęs didelis, storas medis, skaičiuojantis pusę šimto metų. Toje vietoje upės tėkmė plaukė srauni, viduryje gilėjo ir tėkmė šiek tiek lėtėjo. Netoli kranto šniokštė keletas slenksčių, kliūdavo vanduo už akmenų. Pakrantėse driekėsi šabakštynai, krūmynai, švietėsi kamienais bebrų apgraužti liauni medžiai. Dėka slenksčių kartais girdėjosi tarsi vandens muzika. Ypač kai sutemdavo. Gal tai buvo Hendelis, gal Bacho choralai, gal kokio Cojaus balsas, - Anatolijus nekonkretizavo. Dėl to jis mėgo šią vietą.
Vadindavo ją „Murkos šaliava“. Dėl katės, kuri keletą metų gyveno jų namuose ir atėjusi čia, neišgimdžiusi visų kačiukų, nudvėsė. Pakasė ją į drėgną paupio žemę. Pieva čia augo vešli. Slėpė ne tik rūpužiokus, česnakes, varliūgus, driežus, bet ir jo nuorūkas. Griūdavo vaikinas į ją, ištiesdavo rankas plačiai ir stebėdavo plaukiančius dangumi kamuolinius debesis. Taip jis užaugo. Motinos netekties žaizdos užgijo. Senelė sakydavo, jog padėjo alijošius. Nereikėjo net psichuškės. Tarsi laukinis, tarsi iš upės išniręs, tarsi tėvo garaže tūnantis prie zaporožiečio kėbulo, tarsi antro aukšto palėpėje svajojantis, - toks buvo Anatolijus.
- Aš toks, chebrante, - Tapšnodavo per petį draugui.
Nuo mokyklos laikų Anatolijus draugavo su Bartu Mikšiu. Kartu zulino mokyklos suolą vienuolika metų. Išraižė suole savo inicialus ir šalia jų išbraižė bendromis pastangomis kiaulės snukį. Šis simbolizavo jų klasės „auklifą Tekliūtę“. Bartas buvo stropesnis mokinys už Anatolijų, todėl baigęs vidurinę mokyklą tą pačią vasarą įstojo į universitetą studijuoti medicinos. Tačiau vaikinas taip pat mėgo muziką ir barškino gitarą kaip ir Anatolijus, nors ir tekdavo kalti kaulų pavadinimus. Kartu jie leisdavo dienas garaže, daržinėje arba palėpėje. Kūrė kažką bendro, kažkokias roko melodijų variacijas, apkalbėję sužinotas naujienas, leisdavo vinilo plokšteles per patefoną.
Nukaksim į Žirmunkę, - Priminė Bartas, droždamas pieštuką.
Ko?
Sakė Virgis Zelčius, jog lenkai užvežę „šmutilnikai“ kažką naujo. Tie marškinėliai su kaukolėmis...
Taigi... Būtų gerai juos gauti iki „konco“.
Nori?
Bartas išsitraukė dėžutę su cigarilėmis. Anatolijus ištraukė vieną, prisidegė. Kurį laiką rūkydami abu tylėjo.
Anatolijus atidarė langelį. Stumtelėjo į šalį psichiatro alijošiaus vazoną.
- Rūsyje bus „koncas“. Smutkinsim juk patyliukais, - Kalbėjo Anatolijus: - Tu susižūrėk savąsias paskaitas.
- Kada minėjai? - Bartas atsisuko į ant sienos kabantį kalendorių.
Ketvirtadienį, už dviejų savaičių. Balandžio dvidešimt aštuntoji bus.
-Glušpetris profesorius užsimojęs kaip tik totaliems bandymams per laboratorinius, išlaikys iki pat vakaro. Sprogdins Baikonurą.
Kuris čia taip?
- Neorganinės chemijos - Gromila. Pasireiškėlis toks, - Bartas giliai įtraukė dūmą į plaučius ir išpūtė: - „Dubina“ jisai. Kirvis.
Svarstau, tau reiks liurlint kudašių iš ten truputuką anksčiau.
Tryliktas vielatraukis nuveš iki Žirmunkės greit. Spėsiu kaip nors.
Gitaras imsim?
Maž duos kas eterio pabarškint, ko ne?
Reiks kažkaip neatkreipti dėmesio, kai nersim į rūsį.
Gandai visa tai. Niekas mūsų neseka. - Purtė galvą Anatolijus.
Pinčio chebra sakė, seka mus.
-Pezalai. Žiūrėk, Elyzas, ir Maskvoj, ir Archangelske, ir visur kitur klaidžiojo, nusidusino nuo marichuanos po nosimis jų. Nesužiūrėjo bestijos. Žiūrėk į plakatą, matai?
- Kietas tavo dėdulė buvo, - šyptelėjo Bartas.
- Nu?
- Tėvas ką?
- Reiks tėvui padėti sutvarkyti vieną žiguliuką. Jurgiškio sūnus atvarė blizgantį vakar.
- Aaa... Tas... Žiebsiu jam kada į dantis pora smūgių.
- Ko? - Nusistebėjo Anatolijus.
Aplink mano seserį sukinėjasi.
Mokintas juk. Ko tu?
Skystaklynis jis, - Nusispjovė Bartas: - Ne Lėjai.
Abu patraukė į lauką išsivėdinti. Išėję pamatė, kaip Anatolijaus senelė, pasikaičiusi sijoną, puškuoja takeliu iš daržinės į ratukus prisikrovusi rietuvę alksninių malkų. Abu jaunuoliai pribėgo prie moters, ištraukė ratukus iš jos rankų ir nutempė  malkas prie verandos.  Sunešė jas prie krosnies ir sukrovė. Vėliau Bartas švilpaudamas išėjo namo. Anatolijus pasiėmė gitarą, susikišo cigarečių pokelį į džinsų kišenę ir išėjo prie upės. Jis buvo tikras vienišius. Oras pasitaikė vėsokas, tačiau vaikinas ėjo beveik vienmarškinis.
Lėja, Barto sesuo vaikštinėjo tekančios upės pakrante. Lėtai plaukė vakaro žaros. Nuspalvino vandenį. Mergina skaičiavo paskutinius metus mokslų vidurinėje miestelio mokykloje. Už mėnesio švietėsi valstybiniai baigiamieji egzaminai ir startas į laisvę, tarsi devyni pakilimo ratai, skrydis jais. Dabar jos laisvę gožė ta pati „klifa Tekliūtė“, susisukusi senmergė, lietuvių kalbos mokytoja kuosų kuodeliu ant pakaušio. Majakovskis buvo jos gyvenimo meilė. Deklamuodavo ir Janonį: „Ave vita... “. Padarydavo pauzę, kol „Moriturus de salutat, “ - užbaigdavo choru klasė.
„Klifai Tekliūtei padovanosim Majakovskio portretą, “ - tarėsi mokslo metų nuobaigose klasė.
Prisiminusi tai Lėja šyptelėjo. Pagriebė medžio šakelę, priglaudė prie veido. Nesmarkiai įbrėžė. Jai skaudėjo. Mergina prisiminė Jurgiškių Emilį, vaikiną geltonais, banguojančiais plaukais. Studijavo jis ekonomiką universitete, buvo stropus, mandagus, apsiskaitęs jaunuolis, tačiau ėmė ir ją nuvylė. Jie draugavo kelis mėnesius. Mergina toliau pirštais braukė per medelių sprogstančias šakas. Prisiminė, kaip jai pasakė Emilis:
Tu Lėja, pabūk, atnešiu atsigerti.
Lėja nuėjo  į šokių salės šoną, Emilis išplaukė pro duris. Trankioje šokių aikštelėje Lėja prisėdo prie vieno stovinčio staliuko šalia būrelio tarškiančių bičiulių.
-Lėja, pasakyk, būna juk šitaip, - Šaukė jai gestikuliuodama rankomis klasiokė Vilė, įsikandusi į dantis nedidelę rožytę.
Kas būna, Viliut? - Klausė Lėja ištempdama kaklą, kad pašnekovė išgirstų.
Meilė iš pirmo žvilgsnio. Juk būna...
-Meilė? Cha cha, - Juokėsi šalia sėdinti Viktorija, pasiėmusi veidrodėlį, ryškindama lūpdažiu lūpas.
Chm... - Nutęsė balsą Lėja: - Tikriausiai būna didelė meilė!
Merginos krykštavo, siautė nerūpestingus vakarus šokių aikštelėse. Ir tuo metu, grojant taip vadinamą „šokių muzoną“ skaldė anekdotus, gėrė alkoholinius kokteilius. Jų veidai buvo įraudę nuo tvaiko ir šurmulio. Netrukus scenoje stovintis juostinis magnetofonas užgrojo Otawan ir pusė aikštelės pakilo šokiui.
-Kur tavasis? - Paklausė Vilė.
-Kurgi jis? - Atsipeikėjo Lėja dairydamasi aplink: - Ilgokai negrįžta.
Mergina pro šokančių poras išsiyrė iš salės. Apėjo koridoriuje esantį barą, Emilio jame nerado. Išėjo pro duris į lauką. Papūtė šaltas oro gūsis, dėl to mergina sugrįžo į patalpą ir nusileido vingiuotais laiptais link rūsyje esančios rūbinės. Norėjo pasiimti kabantį rūbinėje paltuką. Siekė ranka link jo, kai netikėtai išgirdo rūbinės kampe krebždesį. Mergina nevalingai uždegė šviesą, tuo pat momentu prasklaidė paltus, pasilenkė po jais ir pamatė, kaip jos Emilis kampe tūno išraudęs, prispaudęs kažkokią mažutę, juodaplaukę merginą prie sienos. Toji buvo apsvaigusi.
-Tu.... - Lėjai užgniaužė kvapą: - Tu!
Lėja apsisuko ir graibydamasi už drabužių patvėrė paltą ir  ėmė artėti atgal prie laiptų.
-Lėja, palauk, ne taip viską supratai, – Šaukė pavymui braudamasis per paltus Emilis.
Jam kliuvo kojos. Tačiau mergina jo nebelaukė, užbėgo laiptais ir išniro pro klegančius jaunuolius į lauką. Apsivilko paltuką ir patraukė namo. Jautė kažkieno naktinius šešėlius, tačiau nekreipė dėmesio. Tuo momentu ji nebijojo nakties. Danguje švietė žvaigždės. Lėja verkė. „Riders On The Storms“ - grojo patefonas melodiją.
Anatolijus rūkė ir pro langelį stebėjo žvaigždes.
Štai, Grįžulo ratai, - Ištarė pats sau užvertęs galvą į dangų.
Vaikštinėdama kitą vakarą palei upę Lėja vėl ir vėl prisiminė šokių vakarą. Jos akys vis dar buvo apsiblaususios. Mergina praskėtė keletą krūmų šakų, pažvelgė į drėgną žemę. Niekas neaugo. Šliaužiojo kelios sraigės. Vėl suskleidė krūmus. Kartais ji ir anksčiau atklįsdavo į šiuos šabakštynus. Tiesiog ieškodavo bebrų pėdsakų, kažkokių pasakų. Talpindavo po stikliukais įvairius smulkius gėlių žiedelius ir įtvirtindavo juos smėlyje ar žemėje. Vadino tokius darbelius „sekretais“. Pernykščius „sekretus“ išplovė sniegas.  Ši vieta Lėją kažkuo vis tiek traukė. Ji nesuprato kuo.
Mergina neskubėdama priėjo prie pat upės kranto. Jį gožė žolės. Pažvelgė į vandenį. Jame plaukė šiaudų kuokštai. „Iš kur jie? “ - Spėjo pagalvoti ji ir žengė neatsargų žingsnį arčiau vandens. Paslydo ir įkrito į upės vandenį. Vanduo nebebuvo toks šaltas kaip žiemą. Mergina nusitvėrė  pasitaikiusią medžio šaką ir ėmė šaukti.
Anatolijus sėdėjo ant nulinkusio medžio kamieno ir pirštais virpino gitarą. Staiga išgirdo šaukiantį balsą. Atsisuko. Balsas pavėjui sustiprėjo.
„Ji skęsta! “ - Suprato vaikinas ir ėmė bėgti link balso artėdamas. Prasibrovęs pro  krūmus, išvydo vandenyje tyvuliuojantį raudoną paltuką.
Lėja, Lėja! - ėmė šaukti jis.
Įpuolė į vandenį ir sugriebė merginą už liemens. Iš burnos, pro nosį Lėjai srūvo vanduo. Ji kosėjo ir springo upės vandeniu. Anatolijus išnešė ją ant kranto ir paguldė į žolę.
Lėja, - Vaikinas sklaidė prilipusius plaukus nuo jos veido.
Jos plaukai buvo ilgi, iki pat liemens, atrodė lyg apraizgę visą jos kūnelį.
Ji pažvelgė į Anatolijaus veidą ir nurimo. Liovėsi kosėti ir springti. Nusijuokė.
-Tu!
- Trenkta tu, - Ištarė supykęs Anatolijus: - Galėjai paskęsti!
2017-02-17 00:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-18 17:31
ČakoPelėda
Man taip artima tai, kaip  ir apie ką tu rašai, kad tiesiog negaliu nesižavėti :D!
O dar kai randu savo taip mėgstamus "sekretus" ir bent lašelį čigoniško kraujo :)))

Jei jau taip labai reikėtų kabinėtis, tai prisikabinčiau nebent prie plakatų – man jų buvo gal kokiu vienetu ir per daug, bet tai juk tokia smulkmena ;)

Nekantriai lauksiu tęsinio!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-17 21:41
Don Bosco
Tarsi realiais įvykiais aprašytas romanas sudomino ir prikaustė. Sutinku su pasisakiusiais - gal ir per daug mūsų protams pradinės info apie roko klasiką, bet visai mielai nugrimzdau į sovietinius laikus. o antroji dalis įsuko ir jau nepaleido.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-17 13:56
tictac_it
Neperskaičiau visko, nes (teisus Aurimaz) - siutina. Ir ne vien suminėjimai (jų ir pas Murakamį daug :)) , bet perteklinis detalizavimas , pvz. pirštais virpino gitaros stygas - aha, ne nosimi :) o dar sintaksės eklektika - oi. Tai ilgi sakiniai , tai visai trumpučiai . Čia, matyt, nuo to kaip mąstosi - lėčiau greičiau. Ir - čia prisiminimų draikanos ... kalbėta apie romaną , taip - įmanoma, (visada viskas įmanoma :)) tik prireiks siaubingai daug darbo dar, ir tas darbas turi būti mylimas :) - 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-17 12:25
Aurimaz
Ar jūs žinote, kaip man dabar pikta?
Pradėjau skaityti jūsų darbą. Buvau tiesiogine prasme PERKRAUTAS visais tais vietovardžiais, asmenvardžiais, reklamvardžiais bei šiaip - vardais. Perskaičiau iki pusės, toliau nebepajėgiau. Galvoju sau - parašysiu komentarą ir TYČIA surinksiu visus tuos minėtų tipų vardus krūvon, kad savo akimis pamatytumėt jų gausą.
Sugaišau valandą kilometriniam sąrašui, jo gale parašiau moralą. Spaudžiu "išsaugoti", bet tuo momentu mane atlogino nuo sistemos. Visas sąrašas dingo ir aš dabar toks piktas, jog rinkti jį antrą kartą neturiu jokio, net menkiausio noro. Nes jau pirmas kartas pasirodė iškrypėliškai sunkus. Kartais atrodė daug lengviau nukopijuoti sakinį, išmesti tuos kelis nereikalingus žodelius ir palikti sąrašo dalyvius - vardus.

Nežinau, kas čia pas jus per manija. Pirmame kūrinyje žaidėte sakiniais, dabar žaidžiate vardais...
Jau pusė pirmos ir einu aš pusryčiaut, vienžo...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-17 08:07
Loke1
Nugludintas.
Įdomu su detalais istoriniais :~) pradžioje sunkokai ,po to įsivažiavau.

Kažkaip keista,jog be siur.

To be continue.?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Knygos - internetinis knygynas

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą